Neblogiškas

Tik tik, kukū*

2011-12-31T23:30:00.000+02:00

Nuostabus kadras, ar ne? Na ne, bet jį pasirinkau, naujametiniam sveikinumui ne be reikalo.

Tai ryto aušra man pakeliui į darbą. Ir šis palinkėjimas bus su tuo susijęs:
Niekada nenustokite tiksėti, ir visada žinokite, o jei dar nežinote, tai linkiu šiemet sužinoti, kas padeda tiksėti būtent kiekvienam iš jūsų asmeniškai.

Man tai padeda gražūs vaizdai, ir ypač aušra. Kaip yra sakiusi mano močiutė, aušra iš tiesų gražesnė už saulėlydį, nes ji pranašauja pradžią. Ji atneša šilumą ir šviesą, kuri reikalinga ne vien tam kad gerai matytume savo artimuosius, bet ir tam, kad gerai jaustumėmės.
Dar man padeda čia pavaizduotas mėnulis - todėl, kad Mano Dukra jį vadina Mėliūnu. Ir tai labai svarbu.

* Man visada buvo įdomu, kaip gi laikrodis nesutrinka nuo tos gegutės - juk ji užgožia tokį svarbų tik-tik. Bet šiandien skaitytas straipsnis iš dalies atsako į šį klausimą - jis iš tikrųjų sutrinka!

Gerų 2012 visiems, ir pasistenkite patys, kad jie būtų prasmingi!

Pensija

2011-09-26T00:01:00.001+03:00

Prieš kelias dienas pasitikrinau skaičių metų, kurio sulaukus man turėtų būti leista išeiti į pensiją:
http://www.sodra.lt/amziaus_skaiciuokle

Bet aš to niekaip negaliu priimti už gryną pinigą - greičiau kaip praktinį pokštą, kurio "suprograminimas" dar ir pinigų iš mano sumokėtų mokesčių suvalgė.

O ką jei išvesim SoDrą iš dėžės, taip sakant?

Mano pasiūlymas:
Sutrumpinam žmonėms darbo savaitę iki 30 gryno darbo valandų, bet tokį visuotinį skaičiuką kaip "pensijinis amžius" panaikinam.

O pasiūlymą, aišku, turi sekti ir platesnis komentaras. Žmogus bus išlaikomas valstybės tik tada, kai bus gydytojų komisijos pripažintas netinkamas jokiam darbui (praplečiam dabartinę invalidumo sąvoką). Žinoma, žmogus turi visas teises nebedirbti ir anksčiau, jei prikaupė santaupų, ar jei jį išlaiko artimieji.
Bet pagrindinė mintis tai darbo savaitės trumpinimas. Žmonės turi dirbti ir atiduoti daug energijos darbui, už kurį mokami pinigai. Bet dabartiniai rėmai manau darosi per ankšti: kas nori - šūdmaliauja, kas nenori - dirba nelegalius ir neapmokamus viršvalandžius. Manau, žmonėms nereikia riboti jų darbo ritmų ir pomėgių, juk šiais laikais vis daugiau biurinių darbuotojų nebėra privaloma tvarka pririšti nei prie darbo vietos, nei prie laiko - tiesiog tokia jau nusistovėjusi santvarka: aštuntą visi pradeda, penktą baigia biurokratai, tarp penkių ir šešių privačių įmonių darbuotojai, ir truputį po septynių - jų vadovai ir auditoriai. :)

Catbert on overtime

Taigi, trisdešimt valandų savaitė būtų kaip gairės, labiau nei reikalavimas. Darbuotojas už tokį standartinį darbą gautų atlyginimą ir turėtų pakankamai laiko pasidžiaugti savo gyvenimu "kol jaunas". Galėtų dirbti trumpesnėm dienom, o galėtų - normaliom dienom, bet ne kasdien. Kaip šalutinis poveikis - dar ir spūstys gatvėse sumažėtų!
O tie, kuriems darbas teikia tą tikrąjį džiaugsmą turėtų būti nevaržomi dirbti dviem etatais (bet ir su dviguba oficialia alga) ar net dar ilgiau. Ką nuo ko gi saugo valstybė, to neleisdama? Manau, tiesiog norintys užsidirbti randa kaip apeiti oficialius darbo inspekcijos reikalavimus ir tiek žinių.

Čia tik idėja, atėjusi pas mane šiandien, taigi dar nenupoliruota ir neišblizginta. Bet esmė, manau, visiems aiški, belieka prieš puolant ją įgyvendinti įtikinti pakankamą dalį rinkėjų, kad pensijos jie vis tiek negaus...

Aš tuo jau šiandien įsitikinęs, jei ką.

Mintys apie optimizmą

2011-05-23T14:20:00.000+03:00

Turėjau nelaimingą atsitikimą neseniai... Bet nuo durnumo vaistų po to nei vienoj vaistinėj taip ir neradau. Gal nesuprato manęs vietinės vaistininkės su auskarais nosyse...

Bet užtai sugalvojau temą moksliniam tyrimui, kurią manau net įmanoma būtų įrodyti statistiškai, pajungus eilinę studentų grupę prie smegenų elektromagnetinių bangų skaitytuvų.

Nulinė hipotezė: vidutiniškai, žmonės kuriuos aplinkiniai laiko optimistais, geriau įsimena įvykius/informaciją kuri siejasi su teigiamomis emocijomis, o pesimistai – geriau įsimena tada, kai informacija susijusi su neigiamais išgyvenimais.

Kadangi aš ne mokslininkas, tai praleidžiu visą nuobodų įrodinėjimo ir pakartotinų tyrimų vargą ir einu tiesiai prie moralo – aš (manau esąs) optimistas, ir todėl kai man atsitinka kažkas blogo, aš to neįsidėmiu, ir ilgalaikėje atmintyje pametu „savo klaidas“ iš kurių reikia mokytis.

Iš vienos pusės, taip gyventi daug maloniau, nes tave lydi tik geri prisiminimai, teigiami įspūdžiai ir apskritai all‘s well. Bet iš kitos pusės, durnų klaidų nekartojimas tikrai didina gyvenimo kokybę. ;)

Bet tada netoli iki viskuo nepatenkinto pesimisto. Ar ne?

Tvarka bus

2011-01-07T16:10:00.002+02:00

Atsakymas į p.Burgio rašinį “Tai – ne apie R.Paksą, tai apie mus…”.
Manau tvarka viešojoje (politinėje) sistemoje galima tik tada, jei pagautus už rankos sodintų į kalėjimą be jokių papeikimų ir lygtinių sprendimų. O jei mes tiesiog pasakome, kad žmogus kaip prezidentas nelabai, bet ir toliau gali gyventi dirbti ir reikalus sukti tarp visų dorų piliečių, tai negalime tikėtis kad jis nenorės visiems tiems piliečiams skirtų teisių. Dabar aišku, kad Paksas, kaip politinė asmenybė, yra gyvas.
Taip galvoja ir dalis Kelmės, Pabradės, ir Pagėgių gyventojų, ypač mažiau išsilavinusių ir laiką leidžiančių ne prie B.B. blogo, o prie LNK pramoginių laidų.

(nemalk.lt)
Taip kad seime Paksas bus, klausimas tik - Lietuvos nacionaliniame, ar Europarlamente.
Keliu hipotezę, kad Lietuvai nacionalinis seimas nereikalingas, lygiai kaip nereikalingos ir apskritys - įstatymams į Lietuvių kalbą versti jau dirba gerų vertėjų komanda, gyvenanti kažkur oro uostų laukiamuosiuose tarp Strasbūro ir Briuselio. Lietuva kaip politinis vienetas manau gali ir pranykti, niekas išskyrus Garbiuosius 141 gražuolį dėl to nenukentės. Lietuva kaip administracinis vienetas su vykdomaja ir teismine valdžia likti turi - taip sakant vietininkai bendros tvarkos.
Dėl kultūrinės įvairovės ir kitų reikalų administraciniam valdymui paliekam ministerijas, kurios vykdo viešojo sektoriaus veiklą, skirsto asignavimus ir suteikia stabilias darbo vietas su gerais atlyginimais ir karjeros galimybes vienoje didžiausių pasaulio organizacijų (Europos Sąjungos vykdomasis biurokratinis aparatas). Manau taip suformulavus kvietimą, darbo ieškoti ateitų labai naudingas jaunų ir teisingai galvojančių žmonių būrys.
Jei kam kilo mintis paprieštarauti apie tokį Tėvynės Lietuvos atidavimą “lengva ranka” dar vienai Sąjungai, siūlau įsivaizduoti save dabar kaip partizaną miškuose, staiga užpuolus Lukašenkai: ką ginti norėtum? Puikiuosius seimo narius? Savivaldybių tarnautojus? Sienų milimetrus žemėlapyje? Aš tai ginti noriu kalbą, vėliavą ir himną, tautosaką, teisę į žodžio laisvę ir visuomenės nuomonės formuojamus valdžios sprendimus. Gal dar kažką, bet tikrai ne R.P. ir jo kėdę - ar ji būtų seime, ar kur kitur.
Grįžtant prie pradinės temos - mes galim paklausyti tarptautinio teismo, ir sąžiningai vykdyti jo rekomendacijas. Nuo to mes netampame blogesniais Lietuviais. Mes tampame blogais lietuviais, kai užsimerkiame prieš korumpuotus valdininkus ir žaidžiame pagal nusistovėjusias taisykles. ~~Pakeiskime taisykles~~ {ne, to netgi nereikia} laikykimės tų taisyklių, kurias deklaruojame garsiai, bauskime nukrypusius į šalį, ir, svarbiausia, nebijokime garsiai prabilti apie tai, ką jau padarėme, kad Lietuvoje žolė būtų žalesnė, nei už tvoros (Sveikinu, p.Burgi).

Tai ar mes Europiečiai?

2010-05-14T19:18:00.000+03:00

iš Buržujaus gyvenimo

Perskaičiau šitą įrašą Račo bloge.

Ir pasijutau nesuprastas. Nes esu toks kaip dauguma Lietuvoje (remiuosi autoriaus pastebėjimu apie žmonių skaičių skirtingose parado barikadų pusėse, SMS balsavimais įvairiose laidose prieš paradą).

Aktyviai rėmiau Lietuvos stojimą į ES. Dabar mes oficialiai Europiečiai. Bet mes ne tokie kaip iš mūsų tikimasi.
Mes homofobai. Nes nepritariame tam, kuo tiki kiti. Juk šiais laikais madinga būti ne principingu, o tolerantišku. Ir švęsti įvairovę ir skirtingumą pasaulyje.

Aišku, jei tu esi musulmonas tolerantiškoje Švedijoje, tai tau turbūt tik pirštu pagrūmos už menininko akinių sudaužymą. Nes dauguma turi toleruoti mažumas. O mãžumos gali būti nepakančios daugumos nuomonei ir elgtis taip, kaip joms atrodo geriausiai tinkama.

Mano nuomonė: visi turime toleruoti vieni kitus, kol kažkas nepažeidžia įstatymo ir moralės normų. Mitingas Vilniuje jokių normų nepažeidė, viskas su juo tvarkoje.
Seimo narys pažeidė viską ką įmanoma - jis neturi likti seimo nariu. Mazuronis, sakydamas kad jo kolegos elgesys buvo normalus savo nuomonės išreiškimas turėtų būti netoleruojamas plačiosios visuomenės.
BET yra ir pilkoji zona - mano galva parado organizatorių ir jiems prijaučiančių PRas buvo neteisingas, gal tiksliau jo buvo per daug - apie kokį kitą renginį, kuriame dalyvauti susirenka 350 žmonių, būna tiek kalbama, rašoma ir rodoma? Net LKL finalinė serija sulaukia mažiau viešumo!Kas per daug, tas nesveika.

Su pavasariu!

2010-03-12T20:37:00.001+02:00

(iš www.lrs.lt)

Puiki vakar buvo kovo 11! Kai saulutė žeme ridinėjasi, tai ir broliai lietuviai mielesni akiai pasidaro. :)

Papildydamas tą gražią nuotaiką ištraukiau dar vieną vaikystės eilėraštį.

Kazys Binkis, 1921

Vėjavaikis

Pasikinkęs jauną vėją,

Vėtrą šaunią apkabinęs,

Leidžiuos per padangių plynes

Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės – kelią!

Gervės – kelią!

Debesų keliu didžiuoju

Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko

Plasta padangėj ištįsus.

Mano vėtra kai padūko

- Išsislapstė žvaigždės visos,

Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėtrą paviliotų?

Kas man vėją pažabotų?

Debesų keliu didžiuoju

Tik aš vienas tevažiuoju...

Lik, pavasari, tarp pievų!

Gaudyk savo varles, sliekus…

Paukštės ilstančios, - sudievu!

Aš pralenkiu ir ir palieku.
(mokslai.lt)

Teoriškai apie religiją

2010-01-08T14:39:00.002+02:00

Iš esmės sutinku su Gerąja Naujiena, bet vis tiek parašysiu savo... :)
Ji rašo "...religija yra tūkstantmečius gyvuojanti sistema, preciziškai sustyguota..."
Aš su p.Leonido Donskio pagalba (žr. apačioje) nešiojuosi nuomonę, kad nėra viskas taip sudėtinga. Žmonės yra smalsūs ir nori viską paaiškinti, ir tai pradėjo daryti nuo tada kai išmoko kalbėti sakiniais. Iš pradžių paaiškinimams užteko elementų - dievybių (ugnis, vanduo), paskui buvo personifikuojama viskas aplinkui (upės, medžiai, vėjas), paskui tokie kaip graikai perėjo prie emocinių dalykų - karo dievas, nesantaikos ir ginčo deivė, t.t. tokia oligarchija daugmaž. Bet centralizuotos imperijos turėjo vieną valdovą - tuo pavyzdžiu turėjo būti ir vienas Dievas, aišku jis turėjo vietininkų, šauklių ir visa kita.
Šiais laikais mes nebetikim tuo Dievu, kaip ir prezidento institucija kad asocijuojasi su tapšnojimu...
Bet mokslas vis dar ne viską paaiškina, tad lieka vietos sąmokslo teorijoms, apie masonus, templierius, žydus, ar šiaip klierikus kurie yra apgalvoję ir skrupulingai vykdo GRANDIOZINĮ PASAULIO VALDYMO PLANĄ. Iš didžiųjų raidžių, nes jei toks yra tai jo autoriai tikrai verti pagarbos.
Kokie mes bebūtume išsilavinę ir racionalūs, mums nepatinka kai įvykiai vyksta ne pagal mūsų norus ar teisingumo supratimą - todėl dažniausiai visi tie nematomi pasaulio valdovai pasireiškia neigiamose situacijose, ir pasuka įvykius mums nepatinkančia vaga. O ar dažnai mums atrodo kad kažkas yra sustyguota ir rezgama kai mums sekasi, kai esame sotūs, laimingi ir nepradarome Delfio?
(www.tvdu.lt)

Apie pieną

2009-11-11T12:37:00.001+02:00

Nemažai tenka dirbti su pieninėmis. O kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, tad ministro Starkevičiaus pasisakymas man labai patiko.

Tokio staigaus kainų šuolio tikrai negalėjo būti, nes kai kurios produkcijos dar būta ir sandėliuose. Čia įžvelgčiau tam tikrą pasinaudojimą situacija rinkoje, taip pat galbūt norą turėti didelius viršpelnius. (ŽŪM)

Viršpelniai FTW!!!

TS-LKD partijos programoje (p. Starkevičius prezidiumo narys, tai tikiu kad ją skaitė), sakoma, kad Lietuvai “kaip to reikėjo 1990-aisiais, pereinant iš sovietinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką” taip ir dabar reikia naujo mąstymo (apie ekonominę politiką, bendrai p.82), dar sakoma kad ir stambieji ūkininkai “siekia išlaikyti viršpelnius” (apie kaimo plėtrą, bendrai p.129). Nors tu ką, bet man ministras, kuris turi omenyje kad viena ar kita privati, “for-profit” pagrindais įsteigta bendrovė siekia dirbti pelningai turi būti planingai prižiūrima ir atitinkamai baudžiama už viršpelnį, atrodo ne daug geriau nei jo ekscelencija LKP CK pirmasis sekretorius.

Pieno rinka iš tikrųjų labai įdomi - pirmiausia, tai ji vienu metu yra ir pasaulinė (milteliai, sūriai, sviestas) ir vietinė (pvz. glaistyti sūreliai egzistuoja beveik išskirtinai tik Baltijos šalyse). Pieno produktų suvartojama labai daug (pvz. JAV mėsos 2002 kiekvienas suvalgė 124,8 kg/gyv., o susumavus sūrį, geriamą pieną, ledus ir visa kita - 242 kg/gyv., palyginimui kavos tais metais 4 kg/gyv.). (earthtrends.wri.org, www.fmmacentral.com) Suku prie to, kad norint gaminti produktus masėms, o ne otkutiūrą, reikia “think big”. Mažiausia Lietuviška gamykla, kurioje man teko lankytis vis tiek buvo didžiausia pagal apyvartą ir darbuotojus savame rajone. Tuo tarpu vidutinis lietuvis ūkininkas laiko 3,27 karvės, iš kiekvienos primelždamas vidutiniškai 16 litrų pieno (manoūkis). Vienžo bandau pavaizduoti, kad pieno produktai, kuriuos lietuviai perka viename iš keturių prekybos tinklų (visa kita nereikšminga), yra gaminami vienoje iš dešimties perdirbimo įmonių (kitos irgi nereikšmingos), tačiau žaliavą jiems tiekia daugiau nei 37000 ūkių.

Štai čia puikiai matosi kodėl apie šią pramonės šaką daug ir garsiai rėkiama. Tiek 4 pardavėjų, tiek 10 perdirbėjų savininkai ir vadai yra nepalyginamai svarbesni už tuos 37000 ūkių šeimininkus. Bet Lietuva nebūtų Lietuva, jei kiekvienas iš tų 37000 nevairuotų ar bent nenorėtų vairuoti Lexus keliais ir John Deere laukais, ir jaustis tiek pat svarbus kiek ir koks p. Dundulis.

Iliustracijos iš Briuselio.

Subaru prieš BMW

2009-11-10T23:51:00.004+02:00

Praėjo jau mėnuo, nuo tada kai atsisveikinau su pirma tikrai SAVA mašinyte.

2002 m.
Subaru
Legacy GT Limited
121kW, mech.dėžė
Nuvažiavau 125tkm

2004 m.

BMW

325xiT

135kW, auto dėžė

Nuvažiavau 3tkm

Ir iškeičiau į tokią (antra nuotrauka ne mano, bet labai tiko siekiant pavaizduoti kiekvieną automobilį jam būdingoje aplinkoje:)
Tiesą sakant, visiškai nenorėjau BMW, nes buvau labai lamingas turėdamas Barą visur su savim – jis būdavo šalia net ir nebežinodamas kiek greitai važiuoja (per trumpas spidometras). Per šį mėnesį važiavau gan įprastai, ir manau jau galiu palyginti keturračius draugus. Visiškai subjektyviai, žinoma.
Nors man ir atrodė kitaip, fiziškai jie labai panašūs – abu atvyko iš JAV, ilgis, plotis, talpa, skiriasi nedaug. Tiesa, BMW pastebimai sunkesnis, o Legacy žemesnis – kas jam ir suteikia didesnės klasės vizualų įspūdį.
Sub’o pliusai: pirmas mano pastebėtas – geresnė audio sistema. “Ramesnis” valdymas. Čia turbūt pasireiškia BMW buvimas “sportišku” – vokietukas labiau baidosi balų ir provėžų, vairas geriau perteikia situacija po ratais. Sėdintiems gale vietos daug – tą įrodo galimybė priekines sėdynes ištiesti į daugmaž horizontalią padėtį (pačios sėdynės visgi forminės).
Minusai – pirmiausia triukšmas važiuojant triženkliu greičiu. Jis pakenčiamas, bet norint susišnekėti su kuo nors sėdinčiu gale reikia pasistengti. Neatsilenkia galinės sėdynės, tik tas plyšelis per vidurį – dėl to yra tekę tą pačia dieną pirkti du didelius veidrodžius…
E46 pliusai: jaučiasi sumanytas geriau, ką ir bando įskiepyti vokiečiai marketindami visą BMW kaip prabangią “Luxury” markę. Tai nereiškia, kad jis mažiau ges, to dar nežinau. Bet tyla važiuojant, jausmas liečiant plasmases, uždarant duris ar keičiant valytuvus geresnis. Ekonomiškesnis (būtų, jei vairuočiau taip kaip Legacy).
Minusai – pratęsiant mintį iš praeitos pastraipos – automatinė pavarų dėžė. Ji veikia puikiai, BET su ja taip lengva važiuoti greitai, kad tą darai net tada kai nereikia. Su mechanine Legacy galima buvo važiuoti tikrai greitai, ir aš ne kartą draginau su motociklais ar 6 serijos BMW, bet dabar aš pratinuosi startuoti kaip su tuščia krovinine – antru bėgiu – mašina nenori gyventi ramiai. Tada ji išgeria apie 15 – 16 l/100km (naudojama TIK kamščiuose), ir Subaru su mano ilgalaikiu 9,0 l/100km vidurkiu laimi prieš dabartinį BMW 10,1. Be to, čia nėra nė vienos padorios vietos girai :) (Legacy turėjo 3 priekyje + 2 gale).
Aišku, kad čia aprašiau ne viską. Jei prisiminsiu vėliau – pridėsiu. Perkant šįkart auto, pasirinkau BMW nes buvo pigesnis ir tylesnis už artimiausią konkuretą 2007 m. Subaru Forester L.L.Bean. Trečiukas manau universalesnis, labiau tinka mano pagrindiniam užsiėmimui prie vairo – ilgam cruisin’imui po Lietuvą. Be to, Subaru sunkiau rasti naudotą padoriai, nes tautiečiams maga išvažiuoti su saviškėmis iš kelio ne tai kad į takelį bet ir į arimus. Man irgi patinka, bet noriu būti pirmas tą darantis su savo mašina. :)

Apie valdžią ir mokesčius

2009-11-02T10:50:00.001+02:00

Scania gti praėjusią savaitę parašė kaip jis supranta SODRĄ. Arba kaip man atrodo, nesupranta.

Iš mano atsakymo gaunasi visas įrašas, tai publikuoju čia, o ne prie komentarų:

Manau pagrindinis kolegos neapsižiūrėjimas slypi čia:

„Žmogus“ 40 metų dirbo ir mokėjo mokesčius „valdžiai“. Na, kaip ir išlaikė tą „valdžią“.Paskui atėjo senatvė…

Mes dirbdami vis užkliūname už “atlyginimo ant popieriaus” - su pajamų ir sodros mokesčiais, garantiniu fondu. Ir galvojame kad tai pinigai, kuriuos mes galėtume gauti sau, į rankas, bet ne - mes juos gražiai “mokame”.

Aš manau, kad iš tikrųjų yra visai kitaip. Mes uždirbame tai, ką gauname “į rankas”. Mes galime patys nuspręsti kur ir kaip šiuos pinigus panaudoti*. O mokesčius mes mokame tam, kad išsilaikytų tas puikusis ir visų keikiamas VALSTYBĖS APARATAS - tame tarpe ne tik biurokratai, bet ir mokytojai, gydytojai, kiemsargiai, ir t.t. Mūsų mokesčių pinigai iš tikrųjų priklauso jiems, o ne mums, tiesiog mums leidžiama žinoti KIEK mes prisidedame prie jų gerovės.

Antra klaida - tai kad aukščiau minimas “Žmogus” mokėdamas pensiją planuoja 40 metų į priekį, o valstybės ir sodros biudžetai tai juk sudaromi vieneriems metams. Kas reiškia, kad visus pinigus, gaunamus tais metais šios įstaigos ir išleidžia tais pačiais metais. Būna aišku išimčių, kaip Norvegija ir jos naftos pinigų fondas, kaupiamas ateičiai, bet Lietuva ir Latvija net ir puikiais laikais prieš porą metų, kai visi mielai mokėjo mokesčius, sugebėjo dosniai dalinti pinigus į kairę ir į dešinę, ne tik kad nepasidėdami “juodai dienai”, bet dar skolindamiesi papildomai.

Palyginti galima su statistiniu, mažai uždirbančiu lietuviu, laimėjusiu aukso puodą - jis gyvenime niekad nebuvo susidūręs su klausimu “kaip geriau panaudoti pinigus?” nes tų pinigų būdavo tik tiek, kiek tą dieną reikia duonai, kiaušiniams, kavai ir kartais kokiai mašinikei iš Utenos turgaus. Milijonas jam ne laimė, o galvos skausmas, ir retai kuriam pasiseka tuos pinigus suvaldyti.

Bet čia aš jau per toli nuo esmės. Pinigus valdžia pasiima, pabrėžiu - ne mes mokam - tam kad šiemet mus gaudytų policija, nemirtų iš bado pensininkai, jaunos mamos ir panašiai. Ir tai veikia - reta mokykla dar nesuremontuota, policijos autoparkas, amunicija atnaujinti, Vilnaius rajono poliklinika turi labai gerą rentgeno aparatą, mamos gyvena gerai (matosi iš to kiek kyla gimstamumas), pensininkai negali sakyti kad lobsta, bet daug daugiau man tenka girdėti istorijų kai seneliai pensininkai duoda pinigų savo jau dirbantiem anūkams, o ne atvirkščiai.

Mano nuomonė tokia: atsižvelgiant kad statistiškai biorokrato darbą pasirenka tik tie kurie nori valdžios ir garbės arba tie kurie nori stabiliai gyvenimą praleisti nuo 8 iki 5 už stalo ir geriau jau nieko neveikti, Lietuvoje ne taip jau ir blogai!

* Jei darbdavys lankstus - galima išsiderėti kad pvz. už telefoną, benziną ar net autolizingą mokės jisai - tada nuo šių pinigų nereikės atseikėti nei sodros, nei pajamų, nei PVM mokesčio. Būdų yra, bet jie neskirti vidutiniam statistiniam žmogui.

Apie vadovus ir slenksčius 1

2009-10-26T18:32:00.002+02:00

Šiuo metu lėtai, bet atidžiai skaitau Ariely, Dan - Predictably Irrational; The Hidden Forces That Shape Our Decisions (Harper; 2008) man labai patinka, jei tik kas norit - griebkit pdf’ą čia (ačiū Petrui).

Pirmame skyriuje man daugiausia klausimų sukėlė šita dalis:
in 1976 the average C E O was paid 36 times as much as the average worker. By 1993, the average C E O was paid 131 times as much. <…>
The result? Now the average C E O makes about 369 times as much as the aver age worker—about three times the salary before executive compensation went public. (17psl.)

Ir čia nekalbama apie išskirtines “žvaigždes” kaip Steve Ballmer ar panašiai, AVERAGE CEO. Tiesa, imamos turbūt tik listinguojamos JAV kompanijos, bet tai vis tiek man atrodo baisiai daug.
Ar gali vidutinis įmonės vadovas atnešti naudos 369 kartus daugiau nei darbuotojas? Na nebent tai būtų labai kietas tranšėjų kasimo rankomis firmos vadovas… :)

Dažniausiai, manau, realybė sutampa su šituo:
(Dilbert)

<<WARNING: here be philosophical dragons>>

Šitą įrašą galima laikyti pafilosofavimu, galima gal ir pavarymu ant laukinio JAV kapitalizmo, bet aš manau kad tokie faktai atskleidžia kiek toli yra įmonių vidiniai reikalai nuo “rinkos santykių”, kurie šiaip jau turėtų vyrauti visame mūsų meiliai racionaliame pasaulyje.

Tai padeda man dar kartą įsitikinti, kad visi esame žmonės(vidutiniškai, bent jau:). Aš kiekvieną kartą artėdamas prie kokio nors gyvenimo slenksčio pagalvoju - kokie gi yra tie, anapus, į kuriuos nuo šiol lygiuosiuos ir aš? Ką jie demonstruoja geriausio? O kokių jų klaidų galėčiau jau ir nebekartoti? Dažnaiusiai tokių pagalvojimų metu būnu priblokštas: žmonės į kuriuos aš lygiuojuosi tėra tik žmonės, vienintelis skirtumas, tai kad jie jau susidūrė su tais klausimais ir priėmė vienokius ar kitokius sprendumus, o aš dar ne.

Bet jie vis dar žmonės, vis dar valgo, miega, kalba, galvoja, nusišneka, nusigeria ir t.t. Ir lygiuotis į kažką konkretų nėra paprasta. Vienas variantas, žinoma, yra lygiuotis į ką nors sintentinį (e.g. Jėzų Kristų). Bet kad čia net pavyzdį sugalvoti sudėtinga - retas net ir literatūrinis herojus turi tik “vieną pusę” - paprastai jie būna ir geri ir blogi, o tada jau atsiras išlygų, kad kai kuriose situacijose patarimas “elkis kaip tavo nusižiūrėtas pavyzdys”.

Man daug priimtinesnis yra kitas kraštutinumas - nesekti niekuo (konkrečiu). Nepasitikėti jokio vieno žmogaus nuomone / praeities poelgiais visu 100%. Mokytis iš visko, ką daro žmonės aplink tave. Mokytis NE TIK iš klaidų, bet ir iš sėkmės istorijų. Tada gal ir pavyks padaryti tinkamą įspūdį. ;)

Tęsinys bus kitose serijose. Kol kas tiek :)

Kiekvienas su savo nuomone

2009-10-16T12:41:00.001+03:00

šį kartą TED’e radau pasisakymą apie “vienos istorijos” problemą:

Ją galima apibūdinti labai trumpai, ypač jei dar nepaspaudei “PLAY”. Kokios mintys kyla žiūrint į kalbėtoją, jos apdarus, vardą ir pavardę? Afrika. Somalis/Ruanda. Nesvarbu kur, vis tiek šaudys. Liūdna, ar ne? O juk ne viskas taip blogai - pradėjus žiūrėti paaiškės kad Nigerijoje anglų yra valstybinė kalba, kad ten yra universitetų miesteliai, kuriuose prie televizijos ir knygų auga vaikai ir t.t.

Man tai yra viena iš gražiausių istorijų, skatinanti ne tik parašyti į blogą, bet ir keisti savo įpročius - juk daug geriau suprasime pasaulį, daug geriau pažinsime aplinkinius, ir galų gale būsime laimingesni, jei turėsime bent po kelias istorijas, ne tik girdėsime, bet ir atsiminsime ką mums sako žmonės, ir paskui tai panaudosime prieš juos gyvenime (iš gerosios, t.y. mums palankiausios, pusės, žinoma).

******************Su pirmu sniegu!******************

Nemokamas internetas

2009-09-28T11:50:00.001+03:00

Kas turi mokėti už internetą?

Jau beveik mėnuo praėjo nuo viešų debatų “Free Internet is not for Free”, vykusių taip gerai pažįstamoje G.Soros auditorijoje. Buvo šaunūs debatai, ir dar šaunesnė paskui diskusija tarp žiūrovų ir TeliaSonera atstovų (nes ir aš spėjau pasisakyti).

Pateikiu kiek pataisytus savo konspektus:

Internetą galima traktuoti dvejopai:

1. vartojimo laikas * greitis = perduotų duomenų kiekis ==> infrastruktūra (apie ką ir kalbėjo TeliaSonera, kaip paslaugų tiekėjas jau beveik pusei pasaulio);

2. turinio kiekis * turinio kokybė = turinio kūrėjas ==> jo pastangos lavinantis (fixed) + jo pastangos kuriant konkretų kūrinį (variable). kai kurių “nukrypimų į lankas” metu buvo kalbama apie tai, bet čia verta visai atskirus debatus organizuoti.

Galų gale už viską juk moka galutinis vartotojas, gaunantis atlyginimą ir jį išleidžiantis paslaugoms/prekėms. Taigi, ir už internetą. (mano mintis) Diskusija buvo apie tai, kad gal infrastruktūra turėtų būti finansuojama iš valstybinio biudžeto, o gal iš komercinei reklamai skiriamų lėšų - bet aš manau, kad kuo mažiau žmonių paturės pinigus skirtus konkrečiam tikslui - tuo geriau.

Nes juk reklama-finansuojamo interneto atveju: statoma infrastruktūra --> per ją “leidžiamas” interneto duomenų srautas --> kviečiami norintys reklamuotis --> iš jų renkami pinigai kaip pajamos infrastruktūros priežiūrai --> reklamos agentūros, talpinančios reklamą randa norinčius save išskirti --> šios kompanijos vertina ir apmoką reklamą pagal tai, kiek produktų/paslaugų iš jų galbūt nupirks jas matantys žmonės --> reklamos finansavimui jie pinigus uždirba didindami savo produktų/paslaugų kainas --> vartotojai uždirbtais pinigais moka už šiuos produktus, galbūt visai net nematę reklamos internete.

Man atrodo siaubinga. Ne ką mažiau žingsnių galėčiau prigalvoti ir valstybės finansuojamu atveju, o juk kiekviena --> rodyklė yra kaštai, keliaudami pinigai tirpsta ir nusėda tarpininkų ir transakcijas vykdančių bankų kišenėse.

Argumentas už valstybės išlaikomą internetą: Goverment redistributing tax money from wealthy as internet access to the poor. Bet juk mokesčius moka visi. Ir vadovėlinis pavyzdys sako, kad turtingieji dažniausiai moka mažiau (procentų) mokesčių, nei vargšai. Tai kas kieno pinigais naršo? Be to, gerą pastabą davė Kenneth Karlberg, TeliaSonera President Business Area Mobility Services - internetas ir buvo valstybės rankose iki maždaug 1986 (Švedijoje). Nors jis paskui pasitaisė, kaip kaip tik tiek jo ir buvo - kiek tilpo valstybės institucijų koridoriuose ir “rankose”.

Kaip jau minėjau, pasisakyti gavau ir aš. Pagrindinis dalykas, kuris manau ilgainiui pasieks sprendimus priimančių žmonių sąmonę - su tokiu dalyku kaip greitaeigis internetas, ir šiuolaikinėmis technologijomis leidžiančiomis riboti jo pralaidumą atskiriems vartotojams atsižvelgiant į bendrą apkrovimą naudingiausias modelis yra komunizmas: iš kiekvienos imti pinigus pagal jų galimybes, ir už tai kiekvienam duodant interneto pagal jo poreikius (bet, kaip ir komunizme - turintys didesnes galimybes mokėti išskiriami kaip lygesni už kitus).

Kita mintis, technologiškai turbūt utopinė, ir likusi neišsakyta viešai: visą internetą padaryti P2P - jei kažkas kažką jau parsisiuntė iš amerikos į mano miestą, aš siųsiu jau nebe iš amerikos, o iš savo miesto.

Tvarka keliuose

2009-09-10T15:25:00.001+03:00

Paskaičiau Anarchisto straispnį apie kelių policijos naudą ir kainą, ir nutariau kad tema taip puikiai tinka diskusijai, kad atsakymą parašysiu čia.

Autorius išvardino nemažai šiuo metu kontroliuojamų ir (kolkas) nekontroliuojamų faktorių, veikiančių/atspindinčių vairuotojo sugebėjimą saugiai naudotis transporto priemone ir keliais. Manau, kuo toliau tuo vairuotojų kontrolė bus griežtesnė, ir šiuo metu pradedami automobiliuose montuoti alkotesteriai ar užmigimo jutikliai taps standartu.

Iš kitos, visuomeninės pusės, kontrolė taip pat nenusilps, bet lieka labai geras klausimas KAS turėtų tuo užsiimti, ir ar tradicinį policijos kaip valstybinės įstaigos nepraktiškumą galima pateisinti visuotiniu jos paplitimu ir buvimu aukščiau privataus pelningumo intereso?

Manau, policija neprivalo būti tokia kokia ji yra dabar: garsėjanti kyšių ėmimu, patruliavimu tik ten kur “apsimoka”, kontroliuojama valstybės. Bet privalo būti visaapimanti (absoliuti nesąmonė yra amerikos filmuose rodomas variantas pabėgti nuo policijos pervažiuojant valstijos sieną). Be to, pavadinkim ją "Keliautojų Kontrolės Tarnyba" turi turėti svertus kaip eismo dalyvius įtikinti jog neapsimoka nusižengti visuotinai priimtoms taisyklėms. Šioje vietoje galima būtų kaitalioti taisykles apie vairavimą naktį ir panašiai, bet manau jos paprasčiau ir lengviau būtų šiuos klausimus spręsti tobulėjančių technologijų pagalba: pvz. sensoriai prie reguliuojamų sankryžų ir pėsčiųjų perėjų, išjungiantys reguliavimą, kai nėra kam juo naudotis.

Dėl pačių nusižengimų, tai manau kad per mažas dėmesys skiriamas “tyčinių” ir “atsitiktinių” nusižengimų atskyrimui.

Pirmajai grupei manau bausmės nepakankamai griežtos, per mažai yra taikomas laisvės atėmimas už sunkius (t.y. galinčius atimti gyvybę) pažeidimus. Manau vairuotojas padaręs avariją girtas ar viršydamas greitį turi būti teisiamas kaip už pasikėsinimą nužudyti. Arba leistino greičio mieste viršijimas 50 km/h kai aplinkui gali pasitaikyti pėsčiųjų ar vaikų taip pat yra tyčinis grėsmės aplinkiniams sukėlimas.

O dėl bausmių, tai man siaubingai skauda širdį kai žinau kad man reikia išlaikyti ne tik policininkus, bet ir prasižengėlius. Nuteistasis, gavęs arešto ar kitokią laisvės atėmimo bausmę turėtų ne kainuoti valstybei, o pats susimokėti už išlaikymą atitinkamoje įstaigoje. Jei to padaryti negali - pirmiausia turėtų būti atimamas ir išvaržomas jo automobilis (ne sunaikinamas, kaip TopGear laidoje, kur tai papildomai kainavo valstybei krūvą pinigų).

Ar į kaštus turi būti įskaičiuojamas visų vairuotojų dėl per griežtų greičio apribojimų keliuose neproduktyviai gaištamas laikas? Ar nebūtų ekonomiška eismo rizikos problemas spręsti mažiau preventyviai? Ar prevencijos šalininkai bent įsivaizduoja kaštus?

Aš galvoju kad tas “skubėjimas” kurį šiuo metu populiaru naudoti kaip argumentą, kodėl reikia važiuoti/eiti/dirbti/valgyti greičiau yra absoliutus mitas. Nuėjimas vakare miegoti pora minučių anksčiau jei nereikės sustoti prie šviesoforo daug nesutaupo, daug sutaupo tas, kuris turi tokią dienotvarkę pagal kurią jam nereikės skubėti į lovą…

Visuomenė pagal TV tinklelį

2009-09-01T17:11:00.001+03:00

Premijos už tai turbūt negausiu, bet tik visai neseniai, pabaigus jau du Star Trek: Deep Space 9 serialo sezonus mane pagaliau pasiekė supratimas, kad populiariausios TV laidos/filmai - nėra iš viršaus nuleistas ir pamarketintas dalykas. Jie labai ryškiai atspindi nuotaikas ir idėjas, kuriomis gyvena auditorija.

Iš lietuviškų laidų žinau dviračio šou - didžiuma repertuaro apie politikus (NE POLITIKĄ, kaip reiškinį, o apie žmones, kurie ten kaip nors susiję). Kiek teko matyti kitų pramoginių laidų - tai dažniausia tema būna pirminiai instinktai, kaip sako vieno transliuojamo serialo pavadinimas “seksas, purvas, pinigai”. O laida, kurios aš nesuprantu nei per nago juodymą “klausimėlis”. Jei įdomu - čia populiariausių laidų sąrašas vienas iš patikimiausių.

Kita vertus mano žiūrimuose serialuose temos kartais atrodo net perdaug tolimos ir Lietuvoje nesutinkamos: religinis fanatizmas, karas, tarp-rasiniai santykiai. Nors būna ir apie godumą, ir apie draugystę, ir apie tėvų-vaikų santykius. Bet kažkaip atrodo padoriau.

Aišku, galima sakyti kad aš gi čia ne viską kas būna eteryje surinkau, Čekuolio (iki dabar) neminėjau pavyzdžiui. Bet mano logika atrodo taip: patikrinus populiariausius “žiūralus” kuriuos geriausiai suvartoja auditorija reikia spręsti apie tautą/kultūrą/aktualias. Anksčiau galvodavau kad durniai prodiuseriai ir režisieriai prikuria nesąmonių, bet juk kuria tai, ką žmonės vartoja.

34231 (žaidimas!)

2009-08-12T20:29:00.001+03:00

(nuotrauka iš city-data.com)

Šį žaidimą kątik nusižiūrėjau iš Nežinau.lt: reikia išrinkti atsitiktinį skaičių nuo 1 iki 100.000 ir paieškoti Google Images.

Čia pats pirmas mano gautas vaizdelis, atsakantis į užklausą ęėčęą… tai yra 34231 :)

Paprastos nuotraukos ar paveiksliukai neblogai, bet grafikai man labai patinka - juos galima analizuoti ir prisitaikyti sau. Štai iš šio grafiko aš pirmiausia supratau, kad norint gyventi daugiau nei 75 metus būtina vesti! (lucky me!:)

Antras dalykas - tai kad babyboomers ir vyresni skiriasi žymiai rečiau nei jaunesnioji, hipių karta, o tuokiasi šiame JAV regione vyrai statistiškai būdami virš trisdešimties (nors šis matavimas jau visiškai “iš akies”).

Tai štai jum ir atsitiktinių skaičių generatoriaus pokštas: pasirodo, blogo įrašą galima sukurpti visiškai apie bet ką (random’u). :)

Mažmeninė prekyba 2

2009-08-06T17:12:00.003+03:00

Antra mintis apie mažmeninę prekybą remiasi mano buvimu su maisto gamintojais jau 4-tus metus. Skirtingai nuo ankstesnio įrašo, šis yra tiesiog pastebėjimas o ne verslo planas.

Normaliais laikais, žmonės turi gana aiškią nuomonę, ką pirks atėję į parduotuvę – ilgainiui jie išsirenka (maisto) produktus pagal jiems priimtiną kainos ir kokybės lygį, išbando kelių pavadinimų/gamintojų produkciją ir apsistojo ties kuo nors. Priklausomai nuo konkretaus individo atkaklumo, vieną produktą galima prikti kelias savaites, mėnesius, o su pertraukomis ir metus. To siekia visi gamintojai – prisirišti klientą ir tokiu būdu turėti nuspėjamus ir lengvai planuojamus pardavimus.

Bet dabar krizė. Jei anksčiau visi produkto požymiai (išvaizda, savybės/skonis, legenda, kaina) buvo svarbūs, tai dabar kainai suteikiama daug daugiau “garbės”.

Tai keičia pirkėjų elgesį prie lentynų – jie ieško pigiausio, o paskui jį lygina su antru-pigiausiu ir dažniausiai pasirenka vieną iš tų dviejų.

Tai keičia pardavėjų elgesį užpildant lentynas – jie performuoja siūlomą asortimentą, pirmenybę teikdami pigumui su “pakenčiama” kokybe, ir svarbiausia – AKCIJOMS.

AKCIJA

NUOLAIDA

IŠPARDAVIMAS

Jei 2009 metų apibendrinimuose gruodį nebus šių žodžių, žinosiu kad autorius niekam tikęs. Šiais laikais iš tikrųjų nebegali tikėtis ką nors parduoti, jei nedarai tam produktui ypatingų nuolaidų.

Tai keičia, o tiksliau griauna statistiką – akcijos neįtraukiamos į infliacijos ir kitus skaičiavimus, nors prekės parduotos “akcijinėmis” kainomis manau sudaro BENT pusę visos apyvartos šiuo metu, priklausomai nuo konkrečios srities, žinoma.

Be to tai keičia gamintojų elgesį ir galimybes – gamintojai verčiasi per galvas stengdamiesi akcijos metu atkreipti dėmesį į savo produktus, kainas nuleisdami nebegalvodami apie jokią savikainą, taip užtikrindami vietą lentynoje savo gaminiams dar kuriam laikui, tikėdamiesi kad akcijai pasibaigus konkurentai nesugebės atimti VISŲ klientų.

Tai reiškia, kad normalaus, su prekės ženklu, jo verte ir legenda susijusio marketingo kaip ir nelieka, nelieka darbo visai verslo sričiai, nes produkto legenda nebe taip svarbu.

Tai plačiai atverti vartai “privačioms etiketėms” – prekėms su pačių prekybos tinklų atributika, “tas pats, tik pigiau” požiūriui. Tokiu atveju gamintojas tampa visiškai nesvarbus: prekyba pvz. “Rimi” aliejumi nenutrūks nei dienai, jei užsidarys kad ir visos aliejaus gamyklos Europoje (šiuo metu jis pilstomas Estijoje).

Ir visa TAI aš parašiau tik tam, kad pats (ir kiti, kas skaitys) galėtų įsivaizduoti, koks mielas ir lengvas uždavinys laukia visų ekonomistų ir planuotojų fast-moving-consumer-goods gamyklose, piešiant biudžetą ateinantiems metams. Best of luck,

;-)

Mažmeninė prekyba 1

2009-08-06T16:04:00.002+03:00

Turiu du pastebėjimus apie mažmeninę prekybą Lietuvoje, kuriuos (aš) padariau per paskutinę savaitę.

Pirma idėja tikrai nėra nauja, nežinau kaip yra dabar, bet prieš gerą penkmetį taip elgėsi IKI tinklo parduotuvė greta Panevėžio autobusų stoties: didelio prekybos centro maisto prekių parduotuvė normaliu darbo laiku klientus įleisdavo ir išleisdavo pro pagrindinį įėjimą, o naktinė prekyba vyko pro duris ir kasą alkoholio skyriuje. Bet reikia pasakyti, kad prekybos centro darbuotojai prekiavo ne vien alkoholiu – klientų prašymu jie galėjo atnešti bet kokių prekių iš viso prekybos centro (gal išskyrus kokią šviežią mėsą ar panašiai, kur reikia papildomo pjaustymo ir svėrimo).

Kitas tos pačios idėjos įgyvendinimo variantas – dvi “MAXIMA LT” tinklo parduotuvės Klaipėdos Akropolyje: didžioji skirta visam pagrindiniam srautui žmonių, kurie prekybos centre praleidžia valandų valandas, mažoji – skubantiems, perkantiems vidutiniškai už 10 litų (mano spėjimas) ir panašiems.

Tačiau abu variantai turi minusų: alkoholio prekyba naktį draudžiama, tad ir į alkoholį orientuotas skyrius neišsilaikytų. O dvi parduotuvės greta sukuria poreikį darbuotojų, funkcijų ir inventoriaus dubliavimui, kas yra brangu.

Man kilo mintis pasitelkti į pagalbą didžiuosiuose “Rimi” kadaise dirbusius “entuziastus” su riedučiais, ir paversti didelį, nepatogų, daug laiko atimantį, bet naktį uždarytą prekybos centrą į drive-through tipo parduotuvę, kur klientas galėtų apsipirkti neklaidžiodamas po prekybos salių tyrus / neišlipdamas iš automobilio. Viskas atrodytų taip:

(atsitiktinis klientas)

1. Klientas ateina prie užsakymo langelio.

2. Žmogui arba kompiuteriui pasako ko nori.

3. Kol atstovi eilę iki kasos, pirkinių krepšelį jam suformuoja salės darbuotojas (su riedučiais/segway, kad būtų greičiau).

(pastovus klientas)

1. Užpildo pirkinių sąrašą pagal prekybos centro šabloną.

2. Nurodo kada ir kur atsiims prekes.

3. Jau atvykęs į vietą be eilės prieina prie kasos, atsiskaito, gauna prekes, ir keliauja namo.

Kokia iš to nauda prekybos centrui?

Pirmiausia tai galimybė prekiauti su papildomu antkainiu žmonėms, kurie skuba ir žino ko nori – tokie vis tiek nesidairo ir neperka šlamšto (visos smulkmenos prie kasos vis dar jiems pasiekiamos).

Antra – galimybė pasiekti žmones tada, kai niekas kitas jau nebedirba. Manau, kad prekyba visą parą turėtų būti įmanoma net ir be alkoholio.

Trečia – tokia prekyba reikalauja labai mažų sąnaudų ir yra lengvai reguliuojama pagal klientų srautą: optimaliu atveju kasos gali būti elektorinės savitarnos, tuomet jų priežiūrai užtektų vieno pardavėjo ir vieno apsauginio, o važinėjančių po salę darbuotojų skaičius svyruotų nuo 0 (kai pats pardavėjas nueina) iki tiek, kad nesusidarytų per ilga eilė (srauto statistiką reikėtų žinoti iš anksto, bet prekybininkai dirbantys visą parą kaip Mindaugo Maxima manau turi pakankamai duomenų priimti gerai išsilavinusius sprendimus).

Apie gyvenimą “Pigutopijoje”

2009-08-03T11:18:00.001+03:00

Mano reguliariai skaitomas Scott Adams, Dilberto autorius, užvedė rašinių seriją apie “Cheapatopia” - vietą, kur žmonės turėtų gyventi neaukodami savo (amerikietiško) komforto, bet žymiai pigiau. Apibendrinant jo siūlymus, pagrindinis būdas, kurį siūlo autorius - visa apimančio visuomeninio skaitmeninio tinklo sukuriama masto ekonomija.

Visa apimančio, nes tai turėtų būti daug daugiau nei namų kompiuteriai, kur žmonės patys rankutėmis suvedinėtų ką valgo, kada pjauna žolę, etc. Nevadinu to internetu, nes aš pats kurdamas tokį tinklą savo kaimui saugumo sumetimais pasistengčiau jį atskirti nuo viešojo interneto. Galima būtų pasinaudoti bendru turimu wiMAX ar GSM tinklu, bet atskirtis turėtų likti. Siūloma masto ekonomija, apibendrinant straipsnius - tai ekonomiškai tobulas informacijos apie kaimynus panaudojimas. Bendras maisto gaminimas, bendras šunų vedžiojimas, senelių ir kūdikių priežiūra, bendras elektros lempučių, stogo dangos ir civilinio draudimo paslaugų pirkimas. Viskas labai gražu, bet aš noriu šitą idėją nunešti dar toliau.

Pirmiausia atsisakant amerikietiškos priemiesčio namų idėjos. Gyvenvietė be vidinio motorizuoto transporto skamba gražiai, bet jei kiekvienas gyvena savo sklype su 200 m2 namu ir žeme iš visų pusių, atstumai auga labai greitai.

Jei jau svajoju apie bendruomeninio gyvenimo privalumus, tai ir gyventi reikėtų bendruomenėmis. Idėja manau nenauja - “gėlės žiedo” formos bendruomeninis pastatas, kurio centrinė dalis standartizuota. Inžinerinės sistemos (vanduo, kanalizacija, elektra, etc.), vieša laiko praleidimo erdvė ir transporto statymas centralizuoti. Dar gal galima pridėti zoną bendrai naudojamoms gėrybėms (pvz. malkos židiniams, žoliapjovė).

Prie jo prijungiami “žiedlapiai” - asmeninės erdvės zonos, panašios į kotedžus. Jos galėtų būti kelių skirtingų išorės dizaino variantų, laikantis prijungimo prie centrinės dalies brėžinių. Vidaus įrengimas visiškai neribojamas. Idealiu atveju tai būtų modulinės konstrukcijos, leidžiančios su visu namu “persikraustyti”. Tai suteiktų asmeninio judėjimo laisvę ir galimybę pasirinkti tinkamiausią bendruomenę.

Šia tema turiu ir daugiau minčių, bet vienam įrašui pakaks.

Ar įmanoma išvengti konflikto?

2009-07-28T23:49:00.001+03:00

– UWC konkurso I etapo užduotis.

Ar įmanoma išvengti konflikto? Su tokiu klausimu, manau, susiduriame kiekvienas. Tačiau kokį randame atsakymą? Aš norėčiau į klausimą atsakyti klausimu: o ar reikia vengti konflikto? Ir apskritai, kaip mes suprantame „konfliktą“?

...KONFLIKTAS – tai priešingų interesų ar jų reiškėjų susidūrimas, susikirtimas... tokią reikšmę pateikia dabartinės lietuvių kalbos žodynas.

Tik ar reikalingas mums apibrėžimas? Juk daugelis iš mūsų susiduriame su vienokiu ar kitokiu konfliktu kiekvieną dieną, ir tikrai ne apibrėžimas tuomet mus domina labiausiai. Daug svarbiau – kuo gi baigsis konfliktas, kokios bus jo pasekmės mūsų gyvenimui? Aš norėčiau išskirti tris konfliktų grupes, pagal jų baigtį: kartai konfliktai baigiasi mūsų naudai, kartais – mūsų oponentų, o kartais – nei viena pusė nepasiekia ryškios persvaros. Tokie konfliktai yra patys beprasmiškiausi, ir jų tikrai turėtume vengti, nes tokiais atvejais paprastai abiejų pusių nuomonėse esama tiesos, ir paneigti oponento argumentus nepaneigiant savųjų tampa neįmanoma.

O kaip kitos konfliktų grupės? Nejaugi reikia vengti konflikto tik tuomet, kai žinome tikrai nepasieksią pergalės? Ne visai taip. Mano nuomone, konfliktai, kuriuose viena pusė turi aiškią persvarą, yra beprasmiai, tačiau aš nenoriu pasakyti, kad įmanoma apsieiti be jų. Tokie įvykiai priverčia mus analizuoti savo oponentų argumentus, gilintis į priežastis, lėmusias jų pergalę. O tai gali būti labai naudinga ateityje, kuomet teks įrodinėti savo nuomonę, pavyzdžiui, bešališkiems stebėtojams. Svarbiausia, susidūrus su nenugalima kliūtimi, nenuleisti rankų, o ieškoti būdų tai kliūčiai įveikti ar bent apeiti ją.

Štai čia galime „pritaikyti“ antrąją žodžio KONFLIKTAS reikšmę: „veiksmą plėtojanti priešingybių kova“. Taigi konfliktas gali reikšti ne vien kovą, kurioje tikriausiai kažkam teks nugalėti, o kažkam – pralaimėti, bet ir paskatą „plėtoti veiksmą“, arba paprasčiau – veikti.

Norėčiau pažvelgti į konfliktus plačiau: kuomet jie kyla ne tarp pavienių asmenų, o tarp žmonių grupių, bendruomenių, ar net tautų. Užtenka menko preteksto, ir tokie konfliktai gali „įsiliepsnoti“ – peraugti į ginkluotus susirėmimus, ar net karą. Šiuo metu turbūt populiariausias ir visiems žinomas pavyzdys – Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Jis tęsiasi jau kelis dešimtmečius ar net šimtmečius, ir nepanašu, kad kuri nors pusė sutiktų pripažinti priešininkų pergalę ar bent spręsti ginčą derybų keliu. Manau, tai vienas konfliktų, kuomet vienos pusės pergalė neįmanoma: teritorija dėl kurios jie kariauja yra gimtoji ir žydams, ir palestiniečiams. Vienintelis šio konflikto sprendimo būdas, mano manymu, yra derybos: šalys turėtų susitarti dėl įtakos sferų regione ir nekurstyti agresijos. Tačiau tai įmanoma tik abipusių pastangų dėka, o ilgametė nesantaika trukdo priešininkams net pripažinti kitą pusę ir derėtis su ja.

Pažvelkime arčiau, į savo šalį, savo miestą, savo gatvę. Juk ir čia netrūksta konfliktų, ir čia galime rasti kovos pavyzdžių: kartais atviros ir viešos (du vaikai smėlio dėžėje nepasidalija vienos mašinėlės), kartais vykstančios „uždarame“ šeimos rate (vyresnis brolis neduoda jaunesnei sesutei šokolado), o kartais – pačiame žmoguje (sėdžiu ir mąstau: žaisti kompiuterinį žaidimą, ar rašyti rašinį). Taip, čia pateikti pavyzdžiai labai kasdieniški, buitiniai, ir aš tikrai nenoriu nuvertinti vadinamojo „Artimųjų rytų“ konflikto, lygindamas su pastaraisiais, tačiau ir jie yra svarbūs dalyvaujantiems asmenims, visuomenei. Juk teisingai yra sakoma: „šeima – visuomenės ląstelė“, o pagrindinė šeimos dalis – vaikai.

Taigi, ar įmanoma išvengti konflikto? Nemanau. Nemanau, kad reikėtų jo vengti, juk konfliktas – tai ne vien kova ar smurtas, tai pretekstas mąstyti, pretekstas ieškoti kompromiso, ieškoti abipusės naudos. Šiuo rašiniu aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad konfliktų atsiradimą reikia skatinti. Pirmiausia turėtume ieškoti sprendimų jau iškilusiems konfliktams. Žinoma, neretai tai yra sudėtingiau, nei vien paspausti savo oponentui ranką, tačiau toks gestas būtų puiki pradžia ir dviems pypliams smėlio dėžėje, ir dviejų išdidžių tautų lyderiams Artimuosiuose rytuose.

2002 m. vasario 17 d.

Septyni su puse metų… Per tą laiką aš paaugau, pamačiau pasaulį iš įvairesnių pusių, bet šitas tekstas man vis dar patinka ;]

Vasara gerai, jei galvoji apie ją teisingai.

2009-07-10T15:46:00.003+03:00

Tylų karštą vidurdienį kur nors nuošaliai - saulė kaitina ir atrodo kad temperatūra kyla be galo. Aplinkui jokio garso. Iš pradžių mintys blaškosi, bandai kažko griebtis, kažkur skubėti. Paskui pamatai bėgančią skruzdėlytę, ir sustingus stebi ją.

Mintys pasitraukia ir netrukdo. Po kiek laiko pajunti prakaitą, kuris irgi nori nuo tavęs pasitraukti: šlapia kakta, nugara, pečiai. Užverti galvą į dangų. Mėlyną. Debesėliai plaukia į šiaurę. Lėtai, ryžtingai. Šiluma išvaro paskutinius šalčio šiurpuliukus iš kūno. Žinai, kad tai neilgam. Žinai, kad vasara baigsis.

Bet yra kažkokia natūralios gamtos energija, kurios galima per vasarą prigerti tiek, kad paskui net žmonės aplink atrodo geresni, o darbai lengvesni. Įkvepi teisingo oro ir raumenys patys nori kuo nors užsiimti, tegul tiesiog pabėgioti po pievą ir šokti žemyn galva į artimiausią ežerą. :))

Tekstai viešosiose erdvėse

2009-05-04T15:43:00.001+03:00

Laukiau prie lifto šiandien ir labai mielai būčiau paskaitęs ką nors naujo skelbimų lentoje, deja, ten nieko naujo nebuvo. O ką, jei viešoje vietoje, kur žmonės turi nieko neveikimo laiko pakabinti knygų ar kokių kitų populiarių tekstų ištraukas (vieną - dvi pastraipas, sudominimui) ir nurodyti telefono numerį: “atsiųsk tuščią SMS numeriu ZXYZ - sužinok kaip perskaityti daugiau!”

1 kritika: galima būtų iškart nurodyti interneto adresą, bet tada nieko nesužinotum apie auditoriją, be to žmogus gali spėti pamiršti adresą, o mobilų juk nešiojasi su savim ir gavęs SMS su duomenim jo turbūt neištrins;

2 kritika: SMS į trumpąjį numerį - iškart mokama paslauga. Bet jei kainą darytume artimą savikainai (mano žiniomis apie 0,40 Lt) žmonės to kaip ir nepajustų, o duomenų bazė su kontaktais iškart pradeda kauptis;

3 kritika: visi žmonės skirtingi, ir tekstu susidomės tik tie du panašūs į mane… bet argi negalima tokiu pat būdu publikuoti pačių įvairiausių stilių grožinės, mokslinės literatūros kūrinių ar net naudingos žmonėms informacijos (tarkim ištrauka iš RST dažnai užduodamų klausimų). Internetinis puslapis po šia paslauga būtų ne tiek lietuviška “Project Gutenberg” versija, o labiau naudingų ir aktualių resursų sąvadu (čia tema verta dar bent vieno įrašo).

4 galimybė: šis projektas puikiai sugyventų su mano sena svieto lyginimo svajone: elektroninėmis knygomis Lietuvių kalba po 2 litus.

Saulė ir vejas

2009-05-04T15:00:00.001+03:00

Savaitgalį kaime pjoviau malkas, ir priėjau prie išvados, kad jei Lietuva ir nėra idealus kraštas, tai jam tikrai netoli: saulė šviečia nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, o vėjas tai išvis pučia kiaurus metus…

The Beatles - Here Comes The Sun.mp3

Dar man kilo mintis, kad Lietuviai, taip mielaširdingai uždarydami veikiančią be jokių sutrikimų elektrinę Visagino apylinkėse, yra visiškai geranoriškai nusiteikę mokėti po kokį litą už kilovatvalandę… Ar bent girdėjau kad tiek teks mokėti nepriklausomai nuo nuotaikų.

Sudėjus šiuos du dalykus kartu su globaliniu atšilimu, manau tiesiog būtina vystyti verslo planą. Ko šiuo atveju reikia labiausiai - tai praktinių paskaičiavimų ir patirties dirbant su saulės elementais bei vėjo jėgainėmis. Google duoda keletą lietuviškų adresų šia tema, bet iš jų visų man dorai veikė tik vienas, ir dar tokio baisumo kad jau seniai nebuvau matęs: http://www.aet.eaf.ktu.lt/se/index.php

O juk pasaulyje jau yra tokių buičiai pritaikytų saulės elementų kaip šis, kurį kada nors žadu užsisakyti!

Jei dar kas manot panašiai - darykim verslą kartu!

Blogų emocijų šalinimas. Arba apie viešąsias erdves

2009-04-22T15:05:00.002+03:00

Mano mintis pradėjo suktis po šito QEMM straipsnio apie galvojimą už savo namų dėžės ribų.

Bet tokio dalyko nelabai kam reikia, jei nėra iki šiol, maniau aš. Bet šiandien prisiminiau baisią istoriją apie elektros skydinę. Man atrodo, buvo internete kitas straipsnis, nagrinėjantis mano paminėto įvykio priežastis ir galimus sprendimus, bet dabar jo neberandu.

Šį kartą mano siūloma idėja gal ir neatneštų ypatingos finansinės grąžos, bet turėtų būti lengviau įgyvendinama, nei pirmoji:

Semtis patirtį iš JC Decaux, daryti viešuosius objektus ir tvirtinti ant jų reklamą (ar pastovią, ar laikiną - pagal susitarimą), ir tomis reklamos pajamomis apmokant pačias statybas.

Tualetai gal čia ne pati lengviausia pradžia - jie sąlyginai brangūs, be to jiems reikia nuolatinės priežiūros, bet pradėkime nuo to, ko man asmeniškai Vilniuje trūksta labiausiai - šiukšlių dėžių.

Čia puikus pvz. iš Rygos:

Geras projektas

2009-04-22T10:08:00.001+03:00

Prieš kelias dienas radau labai naudingą projektą apie Lietuvoje parduodamus maisto produktus:

http://beta.sveikasvaikas.lt/

Puslapis sparčiai populiarėja ir apie jį jau sužinojo kai kurie gamintojai, ir žinoma bando priversti skelbti tik “gerai arba nieko”.

Labai noriu palaikyti šį projektą ir paskatinti kovoti ne tik už save, bet ir už visų vartotojų (mano) teises! Žinoma, puslapis turi subjektyvumo, maisto sintetiniai ingredientai nėra iki galo ištirti ir galbūt dalis jų pasirodys geresni, nei galvojame šiandien, tačiau taip galvojant juk visai nebūtina išvis ieškoti informacijos apie galimas grėsmes. Pasitikėkime Lietuvos ir ES maisto ir veterinarijos tarnybomis ir kitais kontrolieriais, ir valgykime viską, nesukdami sau galvos.

Aš manau, kad pradėjus galvoti apie tai kuo maitinti mažus vaikus, kurie jautriau reaguoja į visus dirgiklius, pasisaugoti verta - ir šis puslapis tam puikiai tinka.

in order to go up you have to go down

2009-04-16T09:16:00.001+03:00

Šiandien gražiai į nugarą šviečiant saulutei ėjau į darbą, ir užuot ėjęs lygiu šaligatviu pasukau laiptais žemyn, paskui atgal aukštyn. Buvo visai smagu, nors tai ir “sunkesnis” kelias. Ta proga kilo mintis papasakoti apie šovusias verslo idėjas kurių šiuo momentu neturiu pretenzijų įgyvendinti.

Šiam įrašui pirma idėja, ir turbūt pati nerealiausia: Baltic Mercantile Exchange, iš tolo remiantis Čikagoje sukaupta patirtim.

Mano tikslas būtų sudaryti galimybę perdirbimo įmonėms, prekeiviams, finansininkams ir ūkininkams pirkti ir parduoti pačiu efektyviausiu būdu.

Prekės kuriomis prekiaujama? Įsivaizduoju, kad lengviausiai Baltijos šalyse juda grūdai, rapsai, pienas, pasterizuota grietinėlė. Bet tai ne riba - lygiai taip pat galima prekiauti ir pvz. teisėmis į žemės ūkio paskirties žemę, kurios dirvonavimą šaunieji biurokratai nori net bausti dideliais mokesčiais.

Naudinga? Manau, labai. Žinoma, kaimo Antanas ar Uldis nebėgs registruotis tokioje biržoje kad parduotų savo 20 tonų pieno per metus EXW sąlygomis, bet pradžią manau padarytų didžiosios įmonės: parduodant vienos ar kitos žaliavos perteklių ar pusfabrikačius.

Think about it - užsukus tokią schemelę, galima uždirbti visai neblogai! ;)

TED strikes back

2009-04-08T00:56:00.004+03:00

Žiūrėjau TED pokalbius ir, kaip visada, radau naujų labai įdomių minčių.

Čia noriu įdėti vieną pranešimą apie lūkesčius. Pasakojimas ir iš ekonominės, ir iš psihologinės pusės, prie reikalo prieinant iš matematinės pusės: mūsų lukesčiai tam tikru klausimu tiesiogiai priklauso nuo mūsų suvokimo apie to įvykio tikimybę ir nuo mūsų įsivaizdavimo, kokia bus to įvykio vertė mums.

Per pamokslą

2009-03-30T15:48:00.001+03:00

Vakar klausydamas evangelijos pagal Joną išgirdau tokius sakinius: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.”

Mano mintys nuo to perėjo truputį kitur, nei norėjo evangelistas Jonas, pradėjau galvoti apie gyvybės mylėjimą ir saugojimą.

Manau, yra tiesos tame, kad laimingiausi žmonės, tie kurie gyvena tarsi neturėtų jokių rūpesčių ir problemų - jie atrodo nebrangina ir savo gyvybės. Kaip rašo kunigas evangelijos komentare - pasaulyje yra daug garsių pavyzdžių, kai žmonės, vedini gerumo ir užuojautos kitiems paaukoja savo gyvenimą, svaikatą ir viską ką turi ligoniams, vargšams ar kitiems, religijoje vadinamiems mažesniais už mus. Manau, nereikia pavyzdžių ieškoti toli - tarp mūsų irgi yra žmonių, su kuriais susipažinus atrodo kad jie patys yra laisvi nuo šio pasaulio problemų.

Galvoju apie tai, kaip netikėta ir keista būna sutikti tokius žmones, ar tuo labiau girdėti pasakojant apie juos bet iš tikrųjų nepažinoti. Žmogiškas šiuolaikinis įtarumas bando pasufleruoti įvairius pasislėpusius savanaudiškumo ar kitokio blogio variantus, bet nebūtinai visur turi būti šaknis pakasta. Jei jau mokslininkai sako, kad virš mūsų kasdieninių debesų yra ne Dieviškasis Dangus, o beorė erdvė, kurią perskridus galima rasti nebent kitus tokius pat problematiškus pasaulius kaip mūsiškis, tai galbūt Dangus yra čia, žemėje? Kaip, beje, ir pragaras. Ir dar visokie dalykai.

Juk galimas daiktas, kad dangus - tai gyvenimas be rūpesčių, gyvenimas teikiantis džiaugsmą ir neturint neišsipildžiusių poreikių ar svajonių. Vienam rojus galbūt gulėjimas po banano medžiu ir pokalbiai su atsitiktiniais bananų pirkliais (atsimenant anekdotą apie kapitalistinio rojaus susikūrimą žemėje), kitam - galimybė pamokyti vaikus žaisti krepšinį (man patiko filmas Coach Carter).

Ir atvirkščiai: jei gyvenime atrodo vieni nusivylimai, jei viskas krenta iš rankų ir nelaimės yra tavo geriausi draugai - argi tai ne pakankamai realus pragaro aprašymas?

Tai bus devalvacija ar ne?

2009-03-10T13:30:00.001+02:00

Šį savaitgalį žmonės patikėjo, kad devalvacija bus, ir puolė į bankus. Dabar politikai verčiasi per galvą, bandydami mus įtikinti, kad devalvacijos negali būti ir NIEKAM NEREIKIA.

Šiandien aš paskaičiau Slavos blogo įrašą, kuriame paneigiami latvių naudojami argumentai lato gynimui.

Ir turiu mintį, kad situacija gali ir pasikeisti. Tam tikri šaltiniai kalba, jog jei jau iš tikrųjų devalvuosim valiutą, tai tokį veiksmą ir reikia atlikti per naktį, kad kiek įmanoma sušvelninti spekuliacijas ir visokius juodus biznius.

Tai bėgam į banką keisti pinigų, ar dar žiūrim kas bus?

Laiškas Eridanui

2009-02-02T13:29:00.000+02:00

Laba diena,

Labai rekomenduoju šį straipsnį perduoti darbuotojams, atsakingiems už knygų platinimą:

http://www.nezinau.lt/e-knygu-brandos-etapas

Pasiūlydami internete norintiems įsigyti knygas, kurių popierinių versijų jau neįmanoma gauti, už simbolinę kainą (pvz. 2 LTL, su galimybe susimokėti SMS žinute) tikrai gerai uždirbtumėte.

Manau, vienas iš penkių, jūsų interneto puslapyje peržiūrinčių senus PFAF serijos knygų viršelius ir aprašymus ką nors įsigytų. Jei sekate tokių apsilankymų statistiką, numatomas pajamas paskaičiuoti būtų nesudėtinga.

Pagarbiai,

Verslo konsultantas

Tokį laišką išsiunčiau į pačias įdomiausias knygas Lietuvoje leidžiančią leidyką. Atsakymo, žinoma, jokio, bet aš vis dar tikiuosi kad ši mano svajonė kada nors išsipildys!

Perkraustymas baigtas

2009-01-30T16:47:00.000+02:00

Šiandien perkėliau visą savo istoriją iš blogas.lt čia. Ten palieku tik paskutinį įrašą, jei kartais kas manęs pasigestų. Aš tikrai manau, kad blogas.lt tarnybos nepasigesiu visai. :))

Tikiuosi, kad dabar, įsidiegęs Live Writer ir perėjęs į iš tikrųjų veikiančią formą galėsiu be nervų ir didelio vargo ką nors parašyti.

WOW savaitė

2009-01-27T14:46:00.001+02:00

Prieš savaitę susiinstaliavau į savo kompą virtualų pasaulį. World of Warcraft.

O vakar, maždaug 4 ryto iš jo grįžau. :)

Per tą laiką spėjau apibėgioti tik kokią septintąją to pasaulio dalį, pabendrauti su keliais jo gyventojais (NPC) ir lankytojais... Ir turiu pasakyti, kad šį bei tą supratau. Ne, ne apie žaidimą - jis iš tikrųjų gan paprastas, reikia tik nepatingėti pasiskaityti manual'ą. Supratau, kodėl tiek žmonių lankosi ar net gyvena WoW. Supratau, kodėl neturi šansų Second Life.Supratau, kodėl aš ten kol kas buvau tik turistas. Ir dar supratau šį bei tą apie laisvalaikio praleidimo būdus ateityje. Bet apie viską iš eilės. :)

Aš nemoku žaisti kompiuterinių žaidimų "po truputį". Panašiai kaip kiti žmonės mėgiamos muzikos klausosi kartodami tą pačią dainą / kompaktą daug daug kartų, taip aš sulendu visas į vieno ar kito žaidimo siūlomą virtualią realybę. Never mind, ar tai Vista šachmatai, ar tai Age of Empires 2, ar tai WoW.

Warcraft 2, kartu su Quake, žinoma buvo pirmieji žaidimai su kuriais susidūriau sąmoningame savo gyvenime. Nuo tada Blizzard minėdavau tik geru žodžiu.Atsiradus Warcraft 3, barake per savaitgalį prie jo praleidau gal ir 30 valandų... kol perėjau visą storyline. O internete žaisti tada neturėjau nei galimybių, nei polinkio. Prieš savaitę, kai toks polinkis atsirado, išsikrausčiau į WoW.

Pirmiausia, radau pasikeitusią žaidimo rūšį - vietoj Real Time Strategy tapo Massively Multiplayer Online Role-Playing Game. Tada supratau, kad manual'ą skaityti reikia. Bet toliau buvo labai gerai: pasaulis gražus, herojus suasmenintas, vardas išrinktas, į duodamas komandas reaguoja.

Taigi nieko baisaus, atmetimo reakcijos nėra. Pagrindinis džiaugsmas (man) - iš dviejų dalių. Iš vienos pusės - pasaulis pakankamai realus, gražus, baisus, detalus ir visoks kitoks, kad į jį įsitrauktum. Čia ne tik quest'ai, čia ir amatai, ir aukcionas, ir chat'as ir "tikras" e-paštas kai turi nueiti į paštą kad išsiųstum / gautum laišką. Kai ramiai eini per mišką ir ant tavęs užšoka Matriarch Nightsaber, adrenalino būna ne ką mažiau nei tikroje gatvėje kai priešpriešiais kokia nors močiutė daro kairį posūkį...

Iš kitos pusės - WoW'e gyventi paprasta ir lengva: nereikia į tualetą, nereikia miego, žaizdos gyja pačios ir t.t. Mirtis erzina tik jei kartojasi dažniau nei kas 15 minučių. Kas gi nenorėtų gyventi tokiame pasaulyje? Štai jau 11 milijonų ir yra apsilankę. Tiesa, nemanau kad visi jie nuolatiniai - daug tokių turistų kaip aš.

Nelikau gyventi ir WoW. Nes pirmiausia dabar ne ateitis, ir Pirmasis Gyvenimas visgi yra svarbiausias ir vienintelis tikrai reikšmingas: šeima pirmoj vietoj (ten kur užauginti sūnų), gyvenimo pilnatvė antroj (ten kur pastatyti namą, prie jo pasodinti medį ir po juo susėsti su draugais). Be to, už visa tai reikia atidirbti. Ir anaip tol ne visada dirbti gaunasi tai, ką geriausiai sugebam ar labiausiai mėgstam. Kaip tik šitoj vietoj virtualus gyvenimas ir pasirodo gražiausiomis spalvomis: vaikštant po WoW galima rasti ir „priimti“ begalę quest‘ų, bet galima vienu piršto judesiu juos ir mesti („abandon quest). Ir niekaip nenukentėsi, tiesiog bėgsi toliau ir darysi kitus gerus (blogus) darbus.

Dabar apie Second life. Kai Omnitel pasiskelbė kad "atidaro atstovybę" tenai, nuėjau pažiūrėti. Nu jo, ten gali pasodinti medį, ir sėdėti šalia, kad galėtum kasdien palaistyti. Bet tai kad aš net gyvas papūgas virtuvėj laistyti pamirštu... Ištvėriau dvi valandas, paskui neberadau ką veikti (panaši savijauta kaip 5 klasėj atėjus į diskoteką - su bičais gi nešoksi rateliu, o į mergas pakanka pažiūrėt iš tolo, vis tiek neaišku ką su jom daryt).

Žinoma, yra žmonių, kurie vaikšto į diskotekas ar naktinius klubus. Bet ar kas nors ten gyvena? Nemanau. Nenoriu pasakyti, kad WoW jau yra tas Antras Pasaulis, į kurį kraustysimės visi. Dar toli gražu. Bet ateityje aš esu įsitikinęs, kad mes susikursime matricą sau patys. Kažką panašaus į Mouser‘io simuliacijas – su ginklų spintomis kai to reikia, su raktų dirbtuvėmis, kai jos minimos Quest‘uose ir t.t. Ten bus daug paprasčiau ir geriau gyventi, o mūsų fizinio kūno poreikiais tegu rūpinasi kas nors kitas, kam gi mums tas vargas!

Įsivaizduoju, kad ateityje žmonės galės pasiūlyti tik du naudingus dalykus – taisyklėmis neapribotų smegenų veiklos vaisius (meną, kūrybą – tai kas paremta išradingumu, bet ko neatliks ir atsitiktinių skaičių generatorius) bei jausminius / emocinius dalykus, kuriems dabar pavyzdžio nesugalvoju, bet tai būtų psichologijos-ekstrasensorikos-religijos mikstūra, kiekvienam pagal poreikius žinoma. Fizinę dalį nurašau, nes visgi netikiu kad žmogaus kūno energetinis efektyvumas ko nors vertas (pagarba Zuoko įžvalgai).

O gal bus ir tęsinys... ;)

Visai kitas projektas

2008-11-04T17:34:00.000+02:00

Prieš keletą savaičių pradėjau naują projektą - tai bus griežtai teminis tinklaraštis, apie švietimo sistemą ir tai kuo ji galėtų tapti. Bet tai tik referencas.

Šiandien blogas.lt atsidariau tam, kad įdėčiau šią nuorodą į verslosavaite.lt.
Straipsnis apie tai, kaip su ligoniais elgiasi mūsų tautiečiai, davę Hipokrato priesaiką.
Tokių dalykų pasiskaitęs trumpam, bet nustoju tikėti žmonėmis. Ir man didžiausia problema atrodo ne tai, kad yra viena bloga gydytoja, o tai kad visi aplinkui susitaiko su tokia situacija ir turi praeiti tikrai daug metų, kol kas nors išdrįsta pasakyti žodį prieš. Ir juk net ne į akis, o anonimiškai, internetu... TIK mes patys, visi kartu, elgdamiesi pilietiškai galim tokius dalykus pakeisti.

Tikriausiai jau esu apie tai rašęs, bet noriu pasikartoti: manęs neapleidžia nuomonė, kad po tokių visuotinio smegenų, sąmonės ir sąžinės plovimo seansų kaip kad SSRS laikais, turi praeiti bent 40 metų, ir visi decision-maker'iai, gyvenę prie senos santvarkos turi išmirti, kad "laikai", ar tiksliau žmonių elgesys ir požiūris į aplinką pasikeistų (paralelė su Moze, išvedusiu žydus iš Egipto žemės).
Tiesa, teko skaityti apie prieštaraujantį eksperimentą su beždžionėmis: narve, kuriame buvo kelios beždžionės, pakabino bananų kekę ir padėjo kėdę, ant kurios beždžionės turėjo pasilipti, jei norėjo pasiekti bananus. Bet vos tik kuri nors viena iš beždžionių pasilipdavo ant kėdės - tuoj pat visos beždžionės būdavo perliejamos stipria šalto vandens srove. Po keleto bandymų beždžionės suprato, kad bananų nepavyks paimti ir nustojo jais domėtis. Tuomet viena beždžionė iš pirminės grupės buvo pakeista į naują, nieko nežinančią (a.k.a. nesugadintą) beždžionę. Ir ši, žinoma, iškart puolė lipti ant kėdės ir siekti bananų. O visos kitos, bijodamos būti apipiltos šaltu vandeniu, stengėsi ją sulaikyti. Naudodamos gana įtikinamas fizines priemones... Ir joms žinoma pavykdavo. Vėliau kai visos senosios, vandens "ragavę" beždžionės buvo pakeistos naujomis, ir nei viena beždžionė realiai neturėjo patirties KODĖL negalima imti bananų, jos visos kartu lygiai taip pat grubiai bausdavo naujokes.
Eksperimento esmė, kuri mane baugina: jauni žmonės, kaip ir beždžionės, patekę į post-sovietinį kolektyvą ir pripratę prie kyšių ir panašių negerų dalykų neskuba suabejoti esama sistema ir ilgainiui patys pasiekia tokį patį, o kartais ir didesnį "sugedimo" laipsnį, nei jų pirmtakai.

Šį kartą tik iškeliu problemą pats sau į blogo viršų - pasistengsiu greitu laiku pabandyti ir atsakyti, ką, daugiau ar mažiau utopiškai galėtume pakeisti patys.

Žmogaus teisių deklaracija

2008-10-17T11:15:00.000+03:00

Nežinau.lt klausia: ar yra lietuviškuose vadovėliuose kur nors žmogaus teisių deklaracijos tekstas?

Nežinau...

Bet mano bloge noriu kad būtų!

Pasirinkimas

2008-08-19T22:24:00.000+03:00

Kai manęs klausia, ar aš tikiu Dievu, atsakau, kad nežinau. Arba kad turbūt taip. Arba panašiai. Iš tikrųjų aš tikiu, kad mes tikrai nesame išmintingiausi padarai. Pagal šiuolaikinę rekordų ir greatest-in-THE-world madą, galbūt mes ir esame labiausiai mąstantys Po Savo Saule, bet juk tai dar ne viskas... Visi, kurie mums turėtų rūpėti yra mūsų mielai teršiamame atmosferos sluoksnyje. O juk kaip kažkas pastebėjo - pavaizdavus Žemę gaubliu, atmosferą simbolizuos tas permatomas lako sluoksnis paviršiuje.

Bet aš ne visai apie tai. Aš apie pasirinkimą. Kaip kad moko mus dauguma tikėjimo tarnų (ne taip svarbu kurio tikėjimo) - žmonės turi teisę rinktis. Jie patys daro labai svarbius sprendimus lemiančius jų pačių o dažnai ir kitų žmonių gyvenimus. Aš tikiu, kad žmogaus gyvenimas ir mirtis labai stipriai priklauso nuo šių pasirinkimų. O pasirinkimai, kaip ir išvaizda, kaip ir charakteris, kaip ir DNR priklauso nuo to ką paveldime (nulemta iš anksto) ir nuo kitų žmonių sprendimų (aplinkos) kurie mus keičia.

Bet ir vėl ne apie tai. Aš apie save. Apie mane supančią aplinką, mano pasirinkimus ir jų pasekmes. Dažniausiai elgiuosi spontaniškai. Kartais apgalvojęs suprantu, kad padariau klaidą. Kartais net pabandau tą klaidą ištaisyti. Kadangi mėgstu įvairius posakius - tai juk geriau gailėtis, kad padarei tai kas tuo metu atrodė teisinga, nei gailėtis dėl to kad kažko nepadarei visai. Žinoma, visiems kyla abejonių. Tačiau abejojantis žmogus pirmas gali būti nebent nekrologe. Kalbant apie svarbius dalykus, tai nėra daug dalykų, kurių turėčiau gailėtis. Bet šiandien esu tikras, kad ir vėl einu sunkiausiu keliu - kol kas šis kelias manęs nenuvylė.

Pirmadienį prieisiu vieną atžymą gyvenime. Praėję metai buvo kaip jau įprasta pilni kelionių. Tikiuosi, ateinantys bus žymiai sėslesni. Kitą pirmadienį atsisveikinsiu su dabartiniu pastovumo garantu gyvenime. Jis toks vienas, bet ne man. Buvo visko - ir gero, ir blogo. Bet ne tai svarbiausia. Kitą penktadienį manęs laukia tai kas šiuo metu svarbiausia - Suaugusiųjų Pasaulis.

Jaučiu, bus visko. O juk tai yra daro gyvenimą įdomų. Bet juk ir rojaus nėra, arba jis egzistuoja tol, kol ten nėra mūsų. Bet gyvenimas nelaukia. Šiandien jis pats gražiausias. Po šimto metų jis bus pats gražiausias, bet tik tiems, kurių akys bus šimtu metų jaunesnės. Nežadu laukti ir žiūrėti kaip ten bus. Mano pasirinkimas - šiandien. Tik žodžius dar reikia mintinai išmokti, o šiaip jau viskas aišku.

Buvau dar prirašęs, bet iš tikrųjų ir taip jau užteks. Šis tekstas nėra atsakymas į visus klausimus. Atsakymas juk 42. Šis tekstas - tai mano mintys. Šis tekstas - tai tarsi viena iš dėžučių mano smegenėlėse, tik lengviau redaguojamas. :)

Au revoir

Trading weather?

2008-05-09T12:09:00.000+03:00

Ir atsitik tu man šitaip - pradėjęs nuo pieno, jaučiu tuoj pereisiu prie kai ko įdomiau... ;)

Linkėjimai

Britiški būdai pasauliui gelbėti

2008-04-23T00:10:00.000+03:00

Nieko neberašau paskutiniu metu. Turbūt dėl to, kad tokiu būdu sugebu sumalti daugiau š...

tai va dabar irgi nieko doro neparašysiu, bet panūdo įsimesti čia vieną filmuką - manau būtų naudinga kiekvienam:

Sėkmės! ;)

Sužinok, ar gerai miegojosi per geografiją! :)

2008-02-07T21:03:00.000+02:00

Global Climate Destabilization - the Funky Way

2007-12-21T22:31:00.000+02:00

Dar vienas video-post'as. šį kartą apie seną gerą Global Warming. Arba, kaip jį įvardino autorius - apie Global Climate Destabilization:

Šis "Science teacher", pasitelkdamas labiausiai down-to-earth priemones, kokias tik man teko matyti, siekia susukti video atsakymus į visus įmanomus klausimus apie globalų klimato nestabilumą, kuris beldžiasi į mūsų kalėdines duris ir nepraleidžia prie jų besmegenių statymo nuotaikos... Ir aš sutinku su juo, kad vienintelis būdas ką nors pajudinti - tai įtikinėti visus iš eilės, kiekviena pasitaikiusia proga, kad pasaulis nėra konstanta, ir kad mes tikrai nenorime sužinoti, koks gi tas worst-case outcome.

Mintys baseine

2007-12-20T22:42:00.000+02:00

Pirtyje karšta. Baseine šalta. Daugiau plauki ir nebešalta! Su manim nieks nebendrauja. Niekas, kas man rūpi bent jau. Teta liepė kuorpščiai nusiprausti. Karšta gi pirty. O kaip žinot, kada žmonės gerai gyvena? Geras gyvenimas. O gal blogas? Rytas - Maccabi: "be jokios abejonės du taškai geriau nei nei vieno". TelAviv laimėjo StreetClash prieš Vilnių. O man ten visi negražūs. O man daug ko norisi. O ko norisi kitiems? Galima tik spėlioti. O galima daryti educated guess... Skirtumas labai didelis. Prisiminiau eilėraštį.

Ahoi! :)

Seniai jau nerašiau nieko normaliai. O vat šiandien, kai sėdėjom su mano mažiausiai pažįstamu Vytautu pirty, pradėjo nuo karščio toptelinėti mintys. Pirmiausia toptelėjo, kad baseinas (prie kurio yra pirtis) yra gėris. Žinoma, no doubt. Bet tada susimąsčiau apie žmones, kurie daugybę metų gyvena tokiuose Telšiuose ir vaikšto į baseiną. Ar jiems tai irgi vertybė? Turbūt, bet ar tokia pati kaip man? Kažkodėl abejoti pradėjau. O aš šiandien jau ne kartą perplaukiau visą baseiną (išilgai). Nesvarbu, kad lėčiau už pyplį kokių 8 metų. :) Man baseinas vertybė.

O tada pradėjau galvoti globaliau. Apie knygą 1984. Ten žmonės jau buvo spėję pamiršti, kad gali būti kitaip. Šuo ir kariamas pripranta... Žmogus - tuo labiau. Taigi ir ten visi priprato prie tokios padėties. Susitaikė (ar tiksliau buvo sutaikyti meilės ministerijoje) su Režimu. Tai čia labai jau aiškus paveikslas to, kas yra blogai. Kai žmonės galėtų turėti daugiau, kurti daugiau, vartoti daugiau, gyventi geriau (mums artimiausiu, Vakarietišku supratimu). Bet jiems neleidžiama siekti aukštesnių tikslų (žr. Maslow's Pyramid), kad nepradėtų gvieštis valdžios.

Tada pagalvojau apie tai, ką vakar su Danijos vokiečiu aptarinėjo EžiukasSuKedais - kad Kopenhagoje žmonės nevažinėja automobiliais todėl, kad valdžia sukūrė tokias sąlygas, kad dauguma (a.k.a. vidurinioji klasė) negali sau to leisti. Žinoma, danai ir šiaip vakarų europiečiai gali sau leisti labai daug, tikrai daugiau už mus - bet yra dalykų, kurių jie sau leisti negali. Bent jau pas save tėvynėje. Pvz. dėl to tiek UK gyventojų atvyksta į Baltijos šalis... Ne pačiais švenčiausiais tikslais.

O iš to kilo mintis - ar taip jau gerai toje, Vakarietiškoje sistemoje gyventi? Tu uždirbi pinigus, kurių pakanka patenkinti būtiniausiems poreikiams: gali valgyti ką tik nori (JAV pavyzdys rodo, kad tai nėra gerai), gali turėti reikalingiausius ir ne tik daiktus namie (infomercials is the word), gali sau leisti hobį (realiai, tai be didesnių apribojimų). Bet už tai tu turi atidirbti. Kadaise girdėjau tokį labai gerą pastebėjimą - Ba***oom'o laikais normalų (net nebūtinai white collar) darbą dirbantis tėvas sugebėdavo išlaikyti savo žmoną, keletą vaikų, namą, automobilį ir visa kita ko reikėjo. Šias laikais (na, 2000aisiais tarkim) amerikoje "normali" yra ta šeima, kur abu tėvai jau dirba pilną darbo dieną (jų standartais tai daugiau nei 8 valandos), ir dar vaikai uždarbiauja kaip nors... Vietoj to, kad tiesiog būtų vaikais.

Ir dabar į visa tai pažiūrim per "The Umbrella Corp." prizmę (vakar žiūrėjau Resident Evil 2). Pasaulis nepriklauso masėms. Jis tampa policiniu. Jei aš teisingai suprantu terminojogiją. Ir tai jau pradeda jaustis Lietuvoje: patvirtintas nurodymas telco bendrovėms įrašinėti viską. Ta proga kita gera skaityta mintis: sunku įsivaizduoti, kad žmogus artimiausioje ateityje sugebėtų suprograminti iš tikrųjų ko nors vertą intelekta, bet jei tik sugebės įduoti tam menkam ir jaunatviškai žingeidžiam dirbtiniam intelektui sugebėjimą analizuoti sukauptus duomenis (o jų stygiaus pasauliniame voratinklyje jau senokai nebėra) - AI viską pasieks pats. Tiesiog crunch'indamas vieną petabaitą informacijos po kito... Liūdniausia, kad visai realu, kad tokie dalykai tarnaus korporacijoms, o ne liaudžiai...

Bet ar tai blogai? Ar tikrai mums tas kenkia? Juk šiais laikais pradedama į polinkį į darbą žiūrėti kiek kitaip... Ir ties tuo mes, žmonės, tikrai nesustosim. Berašydamas pasižymėjau dar vieną brainstormo žybsnį: "karas versus darbas". Taigi - mes dirbame. Ir svajojame apie tai, ką veiksime po darbo. Mano kolega Vytautas šiandien sakė "nėr kada gyventi: darbas, kašio žaidimas, futbolo žaidimas, kašio žiūrėjimas, miegas, darbas, baseinas, kašio žiūrėjimas... nėra kada net žurnalų paskaityt". Bet net tada, kai laiko yra, mes susigalvojame visokių užduočių sau (tvarkytis kambarius, tvarkytis mp3 biblioteką kompe, rašyti Blog'us, peržiūrinėti visus įmanomus juokingus filmukus YouTube... you name it). Ir "nėr gyvenimo". O kaip sako Žiniur.lt: "Darbėnuose... visi dirba". Ir ar tikrai mes patys pasirinkome sau tokį gyvenimo kelią? Ar tikrai tokie jau išskirtiniai ir atskalūniški tie, kurie sugeba pasiimti savo laiką (take your time)? Ar taip jau daug reikia, kad galėtum daryti tai, ką nori?

Atsakymas: taip, jei gyveni Vakarų kultūroje. Taip, jei gyveni kažkur netoli p.Benderio iš "Dvylikos kėdžių". Bet aš tikiu, kad ne visas pasaulis dar toks! Kad anekdotas apie juoduką po banano žole sakė tiesą... Aš noriu tikėti, kad galima dar rasti būdų, kaip gyventi taip, kaip tu nori. Dabar, ne po 30 metų kai bus išmokėti kreditai. Dabar, ne tada kai vaikai užaugs taip ir nesusipažinę su savo tėvais. Dabar, kol sveikata dar leidžia reikalui esant nuvairuoti į Maskvą vienam per naktį (cheers, ponaiti genijau JJ).

O dėl to, kad ne mes kontroliuojame savo gyvenimą... tai jei jau nekontroliuojame, tai ir padaryti dėl to nelabai ką galime. Tai darykime, ką galime. Darykime, ką mums leidžia daryti. Kol leidžia. Pasiimkime savo laiką.

Tik norėtūsi tikėti, kad kada nors tikroji politika priartės prie internetinės.. Wikipedia rulez!

Tai tiek šiam kartui protingų ir nelabai minčių. Pabaigai puikus, lengvas eilėraštukas:

....Atspėk, kas kvepia? Neatspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kepėjai;
Taip kvepia Kūčios vakare.
Žiurėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurena sniego upeliu.
Atspėk, kas eina? Neatspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir beldžiasi stebuklai į širdis..
Negriauti, Nepykti, Neverkti, Nebausti, Nedrausti,

tik Kilti, Stebėti, Ragauti, tik Laukti, tik Gerbti,

Draugauti, Svajoti, Tikėti, tik Būti, Gyventi, tik Džiaugtis,

MYLĖTI.

(via)

P.s. net jei ir anksti dar - linksmų Šventų Kalėdų ir Laimingų Naujųjų Metų!!!

Gražūs skaičiai

2007-12-12T11:51:00.000+02:00

Iš netradicinių įrašų grupės

Statistika tikrai niekada nebuvo mano mylimiausias dalykas, kai kalba eidavo apie jos mokymąsi, įvairias formules ar skaičiavimą kažko rankomis. Bet šiandien dar kartą įsitikinau, kad tikrai neprivalo viskas būti taip blogai. Labai rekomenduoju pažiūrėti šitą pristatymą, apie statistinius 3 pasaulio (tiksliau būtų - viso pasaulio) mitus:

Ačiū Arnoldui už linką!

P.s. 20:01 min, bet labai verta!

Update: pačiam parūpo tik kai išseivinau įrašą ir išėjau pietauti:

Čia - TED (technology, entertainment, design) puslapis apie prezentuotoją.

Čia - gapminder.org, organizacija kurios darbai ir yra pristatomi (man neveikia dabar).

Čia paspaudę galit parsisiųsti šitą vaizdo įrašą namo (194 MB)

Žiūrėjau pro langą šiandien

2007-11-19T15:28:00.000+02:00

Pirmiausia - pilka. Viskas pilka vėlyvą rudenį. Arba dar būna juoda. Tamsu. Šalta. Nelinksma. Nors čia jau kaip kada :) Vaizdai plaukia pro šalį - kartais linksmesni, kartais liūdnesni. Rutina. Kaip tai atrodo iš šalies? Kaip tai atrodo stebintiems "iš aukščiau"? Nesvarbu, ar tiesiog visa galva aukštesniems, ar su sparnais, ar su lėkštėmis, ar tiesiog iš mėnulio iškritusiems. Kas būtų, jei susimąstytum apie viską aplinkui, įskaitant ir save, bet bandytum vertinti iš perspektyvos? Geros perspektyvos, gal net pasiremiant Cheval Blanc 1947?

Šiandieninis mano įrašas subrendo pietaujant, kai išgėręs arbatos ir laukdamas to, kas Varėnos kavinėje "Šaka" laikoma Korleonės pica apsidairiau aplink. Žvilgsnis užkliuvo už pažįstamo, buvusio kolegos. Sėdėjo jis vienas, kaip paprastai, tolimajame kavinės kampe, susukęs savo nemenką stotą artyn link dubenėlio su sriuba. Ir taip liūdna pasidarė - žmogus, vos ne tiesiogine žodžių prasme šildantis visą Varėnos rajoną, yra priverstas pietauti su paltu; žmogus, nors ir praplikęs bet tačiau dar nepraradęs padorios ir sveikos išvaizdos, pietauja vienas, kavinėje - akivaizdus ženklas, kad neturi kas jam pagamintų pietus. Tiesa, būdamas grynakraujis lietuvis aš nenusiminiau dėl artimo godų per daug - gal jam gerai kaip yra, negi čia prikaišiosi žmogui ką nors. Bet kartais jis pakelia galvą nuo savo duonos ir dubens, įsmeigia akis į tolį. Laukia. Ko - čia jau kaip kam atrodo. Galbūt grįžimo į darbą, galbūt į namus prie televizoriaus, o gal kasvakarinių maudynių Varėnos Jūroje, visko gali būti. Bet tada pažiūrėjau priešais save, tiesiog pro langą.

Lauke šviesu, nelyja, nesninga, vėjas per daug nepučia. Tiesiog pilka. Galbūt tik pasirodė, bet aplinkui jutau laukimo nuotaiką. Tuo momentu ji tarsi materializavosi priešais mane ir tučtuojau dingo. Tiesa, realybėje ji buvo panaši į senuką su ilga balta barzda, apie lūpas parudavusia nuo puikiųjų rusiškų cigarečių be filtro, su mėlyna šimtasiūle, maXimos maišeliu ir gan padoriu juodos blizgios odos rankinuku auksuotais metaliukais: nesunku, manau, įsivaizduoti - juk tai vienos seniausių pasaulyje profesijų atstovas - "bedarbis". Jis kaip tik tuo metu sustojo pasižiūrėti pro langą į kavinės vidų. Taigi ir į mane pasižiūrėjo, ir luktelėjo norėdamas įsitikinti, ar aš jau "nusileidau ant žemės".

Žinoma, nežinau ar jam kilo nors kiek panaši mintis į manąją, bet svarbu kad kilo man - štai, sėdžiu ir aš vienas - tiesa, mano pilvą šildo arbata, o mano širdį žinojimas, kad aš nesu vienišas, ir kad ta vienuma, kuri kartais prisėda kartu papietauti, tik padeda suvokti ir šiaip nuostabų gyvenimo skonį. Aš juk irgi laukiu. Šiandien laukiu kol grįšiu namo, kur jaučiuosi kaip savame, atskirame ir labai gerame pasaulyje. Ilgame bėgime laukiu, kol galėsiu savo pasaulį tobulinti. Kaip kad man dabar atrodo, tikslų gyvenime reikia turėti - jie tarsi dirbtiniai akmenys dirbtinėse uolose, į kurias lipa tikri žmonės, patiriantys tikrą malonumą vien iš lipimo aukštyn - o ką jau kalbėti apie (beveik) laisvą kritimą paskui žemyn, kai žinai kad tave saugo draugas?!

Net jei ir lūžta kada koks nagas lipant, visi mes vienaip ar kitaip kabinamės į dirbtinius akmenis ant dirbtinių uolų kaip išmanome, visi laukiame to, kas mums atrodo geriausia ir verčiausia laukimo. Juk mes panašūs. Juk visi gimstame vienodi, visų mūsų kantriai laukia mirtis (tiesa, mes darome viską, kad tik atrastume jos kantrybės ribas), ir nors gyvenime mūsų keliai skiriasi, bet laukimas visada toks pat. Mes įbedame žvilgsnį į tolį ir bandome pragręžti ten skylę, pamatyti kažką, nors akys tuo metu ir nefiksuoja vaizdo (kam dar nepasakojau apie "troleibusinį žvilgsnį?"). Mes laukiame šio-to daugiau nei paprastas vaizdas... Laukiame perspektyvos, kuri kiekvienam iš mūsų geriausiai derėtų su Cheval Blanc 1947 (**įrašyti atitikmenį teks patiems**).

Na o aš tai sulaukiau savosios Korleonės. Toli gražu ne perspektyva, bet šiam kartui tiks.

Atia!

P.s. ačiū už klaidų taisymą! :)

Jau žiema

2007-11-15T17:16:00.000+02:00

Radiatoriai. Šildo. Sninga. Pusto. Vėjas. Lempos. Naktis. 4FUN - žiema. 13 - daug ar mažai? Kaip tik tiek, kiek reikia. Diena užges... :) Tai ne bėda. Darbas - didesnė bėda. Pinigai. Galvos sukimas. Ir t.t.

Minčių srautas trumpas ir padrikas, kaip ir žiemos dienos. :)

O iki pavasario dar taip toli. O iki namų arčiau. Tai ten ir važiuosiu, jau tuoj. Any house will do, when I'm there with you. Bet čia gi dar ne į temą. Atrodo, niekad nesibaigs tas darbas Varėnoj, kad ir kaip greitai bėgtų laikas. Jau spėjau kelis kartus prisigalvoti ir užmiršti visokiausių idėjų naujam darbui. Na, bet niekur jos nepabėgs - it's all in your head, you know. O ir darbas jau vos kelioms savaitėms beliko. Dabar bereikia suspėti viską padaryti - tiesiog puikumėlis. Dirbti norisi, be to aišku, kad dirbti reikia, kad darbas nėra jau taip blogai - bet būna kad ir nesidirba. Ir ką tu man. Užtat sklandžiai turtingėja sąrašas blogo dešinėje, kad jei kas apsilanko nors kokį progresą matytų. Šis įrašas iš esmės irgi progreso dėlei... Jei rimtai, tai visoms, kiek jis jų beturėtų.

Tiek nesąmonių šiam kartui, kada nors bus ir daugiau :)

Ciao

P.s. Kas dar nematėt - skubiai pažiūrit Ratatouille!

Free Burma!

2007-10-04T12:01:00.000+03:00

Šis įrašas kitoks. Nes jis ne man. Kad ir koks menkas būtų mano vaidmuo, geriau toks negu jokio.

Paspaudę ant paveiksliuko galite sužinoti daugiau. Arba paskaitykite apie gyvybe rizikuojančius Times Online. O jei vienas vaizdas jums atstoja tūkstantį žodžių – pažiūrėkite. (Kopija iš Nezinau.lt, pats vis tiek geriau neparašyčiau).

Red Alert

2007-10-02T16:01:00.000+03:00

Penktadienis. Šokiai. Kalbos. Vaikiškas Švyturys. Miegas. Torrentai. Red Alert. Pyp - 16:00. Pusryčiai. Command & Conquer: Red Alert 2. 8 valandas. Tamsta. Lievas ispanas. Dar lievesni šokėjai. Nu ne visi. Trūko oro. Red Alert. Pyp - 5:00. Cliffhanger. Red Alert. Pyp - 8:00. Miegot. Red Alert. Akims. Namų ruoša. Rimi. Pusryčiai. Pyp - 18:00. Savaitgalis prasideda...

Cheers

Jei kas dar nežinojo, tai kai man galvoje iškyla kokio nors PC žaidimo idėja - būna šakės. Kaip kad šį savaitgalį. Tokios visiškos ir negrįžtamos. Ir nesvarbu, koks oras už lango (maždaug vanilinis, žaliuzių spalvos). Ir nesvarbu, kad nieko nėra valgomo - galima apsieiti. Ir taip iki kol fiziškai nebegali sulaikyti ašarų. Ne mažiau. Ir paskui vėl. Taip atrodo, lyg spręstum kokį tais labai svarbų gyvenimo klausimą. Visiškai neatidėliotiną ir svarbesnį už viską aplinkui. Bet juk taip nėra, ir tą aš net pats suprantu. Gerai dar, kad aš išrankus, ir man mažai žaidimų patinka :))

Gėlytė

2007-09-17T14:41:00.000+03:00

Laimėjom. Pralošėm. Laimėjom. Kašę. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Nusivylimas? Ne. Pasididžiavimas? Nevisai. Pelnyta ramybė? Tikrai. Grįžtam į normalų gyvenimą. Ruduo savaitgaly. Židinys. Mėsa ant grotelių. Agurkai. Gėlytė. Цветок. Acetonas. Chromas. Popietė lauke. Prikolas.

Šiam kartui tiek.

Ne taip jau lengva kartais viską ką noriu sudėti į padrikus žodžius ar trumpas frazes. Bet taip geriau, nei pripilstyti per daug. O šio įrašo tema - gėlytė. Prisiminiau savaitgalį, beuostydamas kažkokias iš tikrųjų nekvepiančias gėles tokį eilėraštį, kuri mokytoja Kareivienė kadaise davė išmokti - ir kas keisčiausia - kuris vienintelis iš tikrųjų įsirašė į mano neimlias smegenis:.. :)

Александр Пушкин

ЦВЕТОК

Цветок засохший, безуханный,
Забытый в книге вижу я;
И вот уже мечтою странной
Душа наполнилась моя:

Где цвёл? когда? какой весною?
И долго ль цвёл? И сорван кем,
Чужой, знакомой ли рукою?
И положен сюда зачем?

На память нежного ль свиданья,
Или разлуки роковой,
Иль одинокого гулянья
В тиши полей, в тени лесной?

И жив ли тот, и та жива ли?
И нынче где их уголок?
Или уже они увяли,
Как сей неведомый цветок?

1828

Русская и советская поэзия

для студентов-иностранцев.

(via)

Tiesa, paskutinį stulpelį buvau pamiršęs - bet visus kitus dar atsimenu be klaidų. Ura! :))

911

2007-09-11T14:48:00.000+03:00

Į darbą. 911. Man tai dabar 1619. Radijas Kelyje. LRT. Tango Italiano. Mambo Italiano. When the moon hits your eyes like a big pica... Plane. 9/11. Bet blyn durni tie teroristai. Justino gimtadienis. Gal parašyt e-muilą? Jo. Darbai. Pramogos? Blogas. Norisi rašyti. Naujo darbo negavau. Reikia patirties. Kitą kartą reikės pasistengti labiau. Ech, c’est la vie, kaip sakydavo vienas toks kambariokas. :) Užsienio kalbos! Rusų. Mokytis. Šokiai. Vairavimas. Finansai. Įtraukti į to-do. Ir pamiršti vėl. Iki... kada nors. Atostogos. Po jų viskas bus gerai. Sienna. Daug benzino. Globalinis atšilimas. Goras su lėktuvu. Rašeivos. Ironija. Akyse. Mano.

Cheers

Viena iš mano svajonių - išmokti vairuoti vienu metu greitai saugiai ir stabiliai. Nes nu šiaip baranka sukioti ir pedalius minti tai aš moku. Bet va Normaliai... Nu dar yra kur tobulėti. Bandysiu žiemą susirast kokius kursus, juk ant ledo pati geriausia vieta mokytis. Tik svarbu kad arti nieko nebūtų... :)

Nu vat jis TURI čia būti

2007-09-06T19:29:00.000+03:00

Šiandien apsilankiau pas super protingą mėlynos atspalvį, ir ten atsakęs į užduodamą klausimą nusprendžiau prisiminti ir visą epizodą: linkas čia.

Jau rugsėjis…

2007-09-05T17:20:00.000+03:00

Ruduo. Lietus. Vėjas. Spalvoti lapai ant žemės. Šalta. Dargana. Autonominis šildymas bute (muahahaha). Rugsėjo 1-oji. Šventė. Pirma klasė. Gėlės. Jaudulys. Nauji dalykai. Gyvenimo ruduo. Amžinas ciklas. Absurdas. Aš per jaunas. "I cannot afford loosing 3 cm" - Richard Hammond. "Australians still think double you tea ef".

Čia buvo proto vėtra. :))

Rugsėjo 1-oji. Ką aš sau galvoju! Juk jau pora metų kaip neturiu jokių teisių (de jure, de facto jau 5ti metai kaip neturiu) švęsti šią dieną... Bet, atrodo, jau užsimaniau ją švęsti. Tik iš kitos "barikadų" pusės - man iš tikrųjų sukirbėjo noras turėti pyplį, ir vesti jį į pirmą klasę. Absurdas, ane?

Po ilgų ir (akivaizdžiai) bevaisių klajonių blogo tikslo/formos/pavidalo paieškų link apsistoju čia. Brainstorminsiu. Po viena žodį, po trumpą frazę. Tai kas šauna į galvą tuo metu. Tai kas mane liečia. Tai kas man rūpi. Plius (bent jau šį kartą) komentaras ties kuo nors.

Cheers

Pertrauka

2007-06-28T13:59:00.000+03:00

Sėdžiu va, sėdžiu, ir priėjau prie išvados - blogas pats nesirašo...

Mintis, žinoma, klaikiai puiki, bet man kilo dar viena - kad reikia kažką dėl to daryti. O kadangi planuose kurtas blogas su daug info, kurią pirmiausia reiktų sutvarkyti ir čia sukelti, tai niekaip neprisiruošiu.

Kaip turbūt neprisiruošiu nueit nei į vieną, nei į kitą gerą koncertą - bent bent jau galiu pareklamuot, jei kas kitas nežino kas būna gero Vilniuj. :))

Planavimas

2007-05-18T12:01:00.000+03:00

Ir kodėl taip atsitinka, kai ką nors susiplanuoji iš anksto?

Ta prasme aš daug ką planuoju, bet va pasitaikė proga pasivaikščioti, tai ėmiau ir susiplanavau, net draugų pasikviečiau. Ir kai jau viskas atrodė gražu - draugai pradėjo atsisakinėti važiuoti (na, kol kas dar atsisakė ne visi, bet kaip sakoma, negirk dienos be vakaro), paskui man buvo priminta pasilikti Lietuvoje (ką aš palaikau 120%), o vakar sužinojau kad chebra plauks baidarėm, kas juk yra daug smagiau "nes alkoholis visada šalia". :)

O šiandien perskaičiau dar apie vieną atrakciją, kuriai papločiau atsistojęs, jei tik nuvykčiau... Bet juk turiu planų... :)

Kad būtų

2007-05-10T19:27:00.000+03:00

Daug bet nenuobodžiai skaičiau kitų rašytus blogus, rašinėjau juose savo komentarus, ir šiaip aktyviai dalyvavau š malime internetinėje terpėje.

Taip buvo iki šiol. O dabar, dėl visa ko, nutariau padaryti Blogą ir aš. Žiūrėsim, ar gausis kas iš to. :)