Nemažai tenka dirbti su pieninėmis. O kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, tad ministro Starkevičiaus pasisakymas man labai patiko.
Tokio staigaus kainų šuolio tikrai negalėjo būti, nes kai kurios produkcijos dar būta ir sandėliuose. Čia įžvelgčiau tam tikrą pasinaudojimą situacija rinkoje, taip pat galbūt norą turėti didelius viršpelnius. (ŽŪM)
Viršpelniai FTW!!!
TS-LKD partijos programoje (p. Starkevičius prezidiumo narys, tai tikiu kad ją skaitė), sakoma, kad Lietuvai “kaip to reikėjo 1990-aisiais, pereinant iš sovietinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką” taip ir dabar reikia naujo mąstymo (apie ekonominę politiką, bendrai p.82), dar sakoma kad ir stambieji ūkininkai “siekia išlaikyti viršpelnius” (apie kaimo plėtrą, bendrai p.129). Nors tu ką, bet man ministras, kuris turi omenyje kad viena ar kita privati, “for-profit” pagrindais įsteigta bendrovė siekia dirbti pelningai turi būti planingai prižiūrima ir atitinkamai baudžiama už viršpelnį, atrodo ne daug geriau nei jo ekscelencija LKP CK pirmasis sekretorius.
Pieno rinka iš tikrųjų labai įdomi - pirmiausia, tai ji vienu metu yra ir pasaulinė (milteliai, sūriai, sviestas) ir vietinė (pvz. glaistyti sūreliai egzistuoja beveik išskirtinai tik Baltijos šalyse). Pieno produktų suvartojama labai daug (pvz. JAV mėsos 2002 kiekvienas suvalgė 124,8 kg/gyv., o susumavus sūrį, geriamą pieną, ledus ir visa kita - 242 kg/gyv., palyginimui kavos tais metais 4 kg/gyv.). (earthtrends.wri.org, www.fmmacentral.com) Suku prie to, kad norint gaminti produktus masėms, o ne otkutiūrą, reikia “think big”. Mažiausia Lietuviška gamykla, kurioje man teko lankytis vis tiek buvo didžiausia pagal apyvartą ir darbuotojus savame rajone. Tuo tarpu vidutinis lietuvis ūkininkas laiko 3,27 karvės, iš kiekvienos primelždamas vidutiniškai 16 litrų pieno (manoūkis). Vienžo bandau pavaizduoti, kad pieno produktai, kuriuos lietuviai perka viename iš keturių prekybos tinklų (visa kita nereikšminga), yra gaminami vienoje iš dešimties perdirbimo įmonių (kitos irgi nereikšmingos), tačiau žaliavą jiems tiekia daugiau nei 37000 ūkių.
Štai čia puikiai matosi kodėl apie šią pramonės šaką daug ir garsiai rėkiama. Tiek 4 pardavėjų, tiek 10 perdirbėjų savininkai ir vadai yra nepalyginamai svarbesni už tuos 37000 ūkių šeimininkus. Bet Lietuva nebūtų Lietuva, jei kiekvienas iš tų 37000 nevairuotų ar bent nenorėtų vairuoti Lexus keliais ir John Deere laukais, ir jaustis tiek pat svarbus kiek ir koks p. Dundulis.
Iliustracijos iš Briuselio.
Aš manau, kad iš tikrųjų yra visai kitaip. Mes uždirbame tai, ką gauname “į rankas”. Mes galime patys nuspręsti kur ir kaip šiuos pinigus panaudoti*. O mokesčius mes mokame tam, kad išsilaikytų tas puikusis ir visų keikiamas VALSTYBĖS APARATAS - tame tarpe ne tik biurokratai, bet ir mokytojai, gydytojai, kiemsargiai, ir t.t. Mūsų mokesčių pinigai iš tikrųjų priklauso jiems, o ne mums, tiesiog mums leidžiama žinoti KIEK mes prisidedame prie jų gerovės.
Posts
