Wednesday, November 11, 2009

Apie pieną

image Nemažai tenka dirbti su pieninėmis. O kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi, tad ministro Starkevičiaus pasisakymas man labai patiko.

Tokio staigaus kainų šuolio tikrai negalėjo būti, nes kai kurios produkcijos dar būta ir sandėliuose. Čia įžvelgčiau tam tikrą pasinaudojimą situacija rinkoje, taip pat galbūt norą turėti didelius viršpelnius. (ŽŪM)

Viršpelniai FTW!!!

TS-LKD partijos programoje (p. Starkevičius prezidiumo narys, tai tikiu kad ją skaitė), sakoma, kad Lietuvai “kaip to reikėjo 1990-aisiais, pereinant iš sovietinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką” taip ir dabar reikia naujo mąstymo (apie ekonominę politiką, bendrai p.82), dar sakoma kad ir stambieji ūkininkai “siekia išlaikyti viršpelnius” (apie kaimo plėtrą, bendrai p.129). Nors tu ką, bet man ministras, kuris turi omenyje kad viena ar kita privati, “for-profit” pagrindais įsteigta bendrovė siekia dirbti pelningai turi būti planingai prižiūrima ir atitinkamai baudžiama už viršpelnį, atrodo ne daug geriau nei jo ekscelencija LKP CK pirmasis sekretorius.

imagePieno rinka iš tikrųjų labai įdomi - pirmiausia, tai ji vienu metu yra ir pasaulinė (milteliai, sūriai, sviestas) ir vietinė (pvz. glaistyti sūreliai egzistuoja beveik išskirtinai tik Baltijos šalyse). Pieno produktų suvartojama labai daug (pvz. JAV mėsos 2002 kiekvienas suvalgė 124,8 kg/gyv., o susumavus sūrį, geriamą pieną, ledus ir visa kita - 242 kg/gyv., palyginimui kavos tais metais 4 kg/gyv.). (earthtrends.wri.org, www.fmmacentral.com) Suku prie to, kad norint gaminti produktus masėms, o ne otkutiūrą, reikia “think big”. Mažiausia Lietuviška gamykla, kurioje man teko lankytis vis tiek buvo didžiausia pagal apyvartą ir darbuotojus savame rajone. Tuo tarpu vidutinis lietuvis ūkininkas laiko 3,27 karvės, iš kiekvienos primelždamas vidutiniškai 16 litrų pieno (manoūkis). Vienžo bandau pavaizduoti, kad pieno produktai, kuriuos lietuviai perka viename iš keturių prekybos tinklų (visa kita nereikšminga), yra gaminami vienoje iš dešimties perdirbimo įmonių (kitos irgi nereikšmingos), tačiau žaliavą jiems tiekia daugiau nei 37000 ūkių.

Štai čia puikiai matosi kodėl apie šią pramonės šaką daug ir garsiai rėkiama. Tiek 4 pardavėjų, tiek 10 perdirbėjų savininkai ir vadai yra nepalyginamai svarbesni už tuos 37000 ūkių šeimininkus. Bet Lietuva nebūtų Lietuva, jei kiekvienas iš tų 37000 nevairuotų ar bent nenorėtų vairuoti Lexus keliais ir John Deere laukais, ir jaustis tiek pat svarbus kiek ir koks p. Dundulis.

Iliustracijos iš Briuselio.

Tuesday, November 10, 2009

Subaru prieš BMW

Praėjo jau mėnuo, nuo tada kai atsisveikinau su pirma tikrai SAVA mašinyte.

IMG_4940
2002 m.
Subaru
Legacy GT Limited
121kW, mech.dėžė
Nuvažiavau 125tkm




e46_three_quarter
2004 m.
BMW
325xiT
135kW, auto dėžė
Nuvažiavau 3tkm






Ir iškeičiau į tokią (antra nuotrauka ne mano, bet labai tiko siekiant pavaizduoti kiekvieną automobilį jam būdingoje aplinkoje:)
Tiesą sakant, visiškai nenorėjau BMW, nes buvau labai lamingas turėdamas Barą visur su savim – jis būdavo šalia net ir nebežinodamas kiek greitai važiuoja (per trumpas spidometras). Per šį mėnesį važiavau gan įprastai, ir manau jau galiu palyginti keturračius draugus. Visiškai subjektyviai, žinoma.
Nors man ir atrodė kitaip, fiziškai jie labai panašūs – abu atvyko iš JAV, ilgis, plotis, talpa, skiriasi nedaug. Tiesa, BMW pastebimai sunkesnis, o Legacy žemesnis – kas jam ir suteikia didesnės klasės vizualų įspūdį.
Sub’o pliusai: pirmas mano pastebėtas – geresnė audio sistema. “Ramesnis” valdymas. Čia turbūt pasireiškia BMW buvimas “sportišku” – vokietukas labiau baidosi balų ir provėžų, vairas geriau perteikia situacija po ratais. Sėdintiems gale vietos daug – tą įrodo galimybė priekines sėdynes ištiesti į daugmaž horizontalią padėtį (pačios sėdynės visgi forminės).
Minusai – pirmiausia triukšmas važiuojant triženkliu greičiu. Jis pakenčiamas, bet norint susišnekėti su kuo nors sėdinčiu gale reikia pasistengti. Neatsilenkia galinės sėdynės, tik tas plyšelis per vidurį – dėl to yra tekę tą pačia dieną pirkti du didelius veidrodžius…
E46 pliusai: jaučiasi sumanytas geriau, ką ir bando įskiepyti vokiečiai marketindami visą BMW kaip prabangią “Luxury” markę. Tai nereiškia, kad jis mažiau ges, to dar nežinau. Bet tyla važiuojant, jausmas liečiant plasmases, uždarant duris ar keičiant valytuvus geresnis. Ekonomiškesnis (būtų, jei vairuočiau taip kaip Legacy).
Minusai – pratęsiant mintį iš praeitos pastraipos – automatinė pavarų dėžė. Ji veikia puikiai, BET su ja taip lengva važiuoti greitai, kad tą darai net tada kai nereikia. Su mechanine Legacy galima buvo važiuoti tikrai greitai, ir aš ne kartą draginau su motociklais ar 6 serijos BMW, bet dabar aš pratinuosi startuoti kaip su tuščia krovinine – antru bėgiu – mašina nenori gyventi ramiai. Tada ji išgeria apie 15 – 16 l/100km (naudojama TIK kamščiuose), ir Subaru su mano ilgalaikiu 9,0 l/100km vidurkiu laimi prieš dabartinį BMW 10,1. Be to, čia nėra nė vienos padorios vietos girai :) (Legacy turėjo 3 priekyje + 2 gale).
Aišku, kad čia aprašiau ne viską. Jei prisiminsiu vėliau – pridėsiu. Perkant šįkart auto, pasirinkau BMW nes buvo pigesnis ir tylesnis už artimiausią konkuretą 2007 m. Subaru Forester L.L.Bean. Trečiukas manau universalesnis, labiau tinka mano pagrindiniam užsiėmimui prie vairo – ilgam cruisin’imui po Lietuvą. Be to, Subaru sunkiau rasti naudotą padoriai, nes tautiečiams maga išvažiuoti su saviškėmis iš kelio ne tai kad į takelį bet ir į arimus. Man irgi patinka, bet noriu būti pirmas tą darantis su savo mašina. :)

Monday, November 2, 2009

Apie valdžią ir mokesčius

Scania gti praėjusią savaitę parašė kaip jis supranta SODRĄ. Arba kaip man atrodo, nesupranta.

Iš mano atsakymo gaunasi visas įrašas, tai publikuoju čia, o ne prie komentarų:

Manau pagrindinis kolegos neapsižiūrėjimas slypi čia:

„Žmogus“ 40 metų dirbo ir mokėjo mokesčius „valdžiai“. Na, kaip ir išlaikė tą „valdžią“.Paskui atėjo senatvė…

Mes dirbdami vis užkliūname už “atlyginimo ant popieriaus” - su pajamų ir sodros mokesčiais, garantiniu fondu. Ir galvojame kad tai pinigai, kuriuos mes galėtume gauti sau, į rankas, bet ne - mes juos gražiai “mokame”.

Aš manau, kad iš tikrųjų yra visai kitaip. Mes uždirbame tai, ką gauname “į rankas”. Mes galime patys nuspręsti kur ir kaip šiuos pinigus panaudoti*. O mokesčius mes mokame tam, kad išsilaikytų tas puikusis ir visų keikiamas VALSTYBĖS APARATAS - tame tarpe ne tik biurokratai, bet ir mokytojai, gydytojai, kiemsargiai, ir t.t. Mūsų mokesčių pinigai iš tikrųjų priklauso jiems, o ne mums, tiesiog mums leidžiama žinoti KIEK mes prisidedame prie jų gerovės.

Antra klaida - tai kad aukščiau minimas “Žmogus” mokėdamas pensiją planuoja 40 metų į priekį, o valstybės ir sodros biudžetai tai juk sudaromi vieneriems metams. Kas reiškia, kad visus pinigus, gaunamus tais metais šios įstaigos ir išleidžia tais pačiais metais. Būna aišku išimčių, kaip Norvegija ir jos naftos pinigų fondas, kaupiamas ateičiai, bet Lietuva ir Latvija net ir puikiais laikais prieš porą metų, kai visi mielai mokėjo mokesčius, sugebėjo dosniai dalinti pinigus į kairę ir į dešinę, ne tik kad nepasidėdami “juodai dienai”, bet dar skolindamiesi papildomai.

Palyginti galima su statistiniu, mažai uždirbančiu lietuviu, laimėjusiu aukso puodą - jis gyvenime niekad nebuvo susidūręs su klausimu “kaip geriau panaudoti pinigus?” nes tų pinigų būdavo tik tiek, kiek tą dieną reikia duonai, kiaušiniams, kavai ir kartais kokiai mašinikei iš Utenos turgaus. Milijonas jam ne laimė, o galvos skausmas, ir retai kuriam pasiseka tuos pinigus suvaldyti.

Bet čia aš jau per toli nuo esmės. Pinigus valdžia pasiima, pabrėžiu - ne mes mokam - tam kad šiemet mus gaudytų policija, nemirtų iš bado pensininkai, jaunos mamos ir panašiai. Ir tai veikia - reta mokykla dar nesuremontuota, policijos autoparkas, amunicija atnaujinti, Vilnaius rajono poliklinika turi labai gerą rentgeno aparatą, mamos gyvena gerai (matosi iš to kiek kyla gimstamumas), pensininkai negali sakyti kad lobsta, bet daug daugiau man tenka girdėti istorijų kai seneliai pensininkai duoda pinigų savo jau dirbantiem anūkams, o ne atvirkščiai.

Mano nuomonė tokia: atsižvelgiant kad statistiškai biorokrato darbą pasirenka tik tie kurie nori valdžios ir garbės arba tie kurie nori stabiliai gyvenimą praleisti nuo 8 iki 5 už stalo ir geriau jau nieko neveikti, Lietuvoje ne taip jau ir blogai!

* Jei darbdavys lankstus - galima išsiderėti kad pvz. už telefoną, benziną ar net autolizingą mokės jisai - tada nuo šių pinigų nereikės atseikėti nei sodros, nei pajamų, nei PVM mokesčio. Būdų yra, bet jie neskirti vidutiniam statistiniam žmogui.