Apie vadovus ir slenksčius 1

Šiuo metu lėtai, bet atidžiai skaitau Ariely, Dan - Predictably Irrational; The Hidden Forces That Shape Our Decisions (Harper; 2008) man labai patinka, jei tik kas norit - griebkit pdf’ą čia (ačiū Petrui).

Pirmame skyriuje man daugiausia klausimų sukėlė šita dalis:
in 1976 the average C E O was paid 36 times as much as the average worker. By 1993, the average C E O was paid 131 times as much. <…>
The result? Now the average C E O makes about 369 times as much as the aver­ age worker—about three times the salary before executive compensation went public. (17psl.)

Ir čia nekalbama apie išskirtines “žvaigždes” kaip Steve Ballmer ar panašiai, AVERAGE CEO. Tiesa, imamos turbūt tik listinguojamos JAV kompanijos, bet tai vis tiek man atrodo baisiai daug.
Ar gali vidutinis įmonės vadovas atnešti naudos 369 kartus daugiau nei darbuotojas? Na nebent tai būtų labai kietas tranšėjų kasimo rankomis firmos vadovas… :)

Dažniausiai, manau, realybė sutampa su šituo:
(Dilbert)

<<WARNING: here be philosophical dragons>>

Šitą įrašą galima laikyti pafilosofavimu, galima gal ir pavarymu ant laukinio JAV kapitalizmo, bet aš manau kad tokie faktai atskleidžia kiek toli yra įmonių vidiniai reikalai nuo “rinkos santykių”, kurie šiaip jau turėtų vyrauti visame mūsų meiliai racionaliame pasaulyje.

Tai padeda man dar kartą įsitikinti, kad visi esame žmonės(vidutiniškai, bent jau:). Aš kiekvieną kartą artėdamas prie kokio nors gyvenimo slenksčio pagalvoju - kokie gi yra tie, anapus, į kuriuos nuo šiol lygiuosiuos ir aš? Ką jie demonstruoja geriausio? O kokių jų klaidų galėčiau jau ir nebekartoti? Dažnaiusiai tokių pagalvojimų metu būnu priblokštas: žmonės į kuriuos aš lygiuojuosi tėra tik žmonės, vienintelis skirtumas, tai kad jie jau susidūrė su tais klausimais ir priėmė vienokius ar kitokius sprendumus, o aš dar ne.

Bet jie vis dar žmonės, vis dar valgo, miega, kalba, galvoja, nusišneka, nusigeria ir t.t. Ir lygiuotis į kažką konkretų nėra paprasta. Vienas variantas, žinoma, yra lygiuotis į ką nors sintentinį (e.g. Jėzų Kristų). Bet kad čia net pavyzdį sugalvoti sudėtinga - retas net ir literatūrinis herojus turi tik “vieną pusę” - paprastai jie būna ir geri ir blogi, o tada jau atsiras išlygų, kad kai kuriose situacijose patarimas “elkis kaip tavo nusižiūrėtas pavyzdys”.

Man daug priimtinesnis yra kitas kraštutinumas - nesekti niekuo (konkrečiu). Nepasitikėti jokio vieno žmogaus nuomone / praeities poelgiais visu 100%. Mokytis iš visko, ką daro žmonės aplink tave. Mokytis NE TIK iš klaidų, bet ir iš sėkmės istorijų. Tada gal ir pavyks padaryti tinkamą įspūdį. ;)

Tęsinys bus kitose serijose. Kol kas tiek :)