Antra mintis apie mažmeninę prekybą remiasi mano buvimu su maisto gamintojais jau 4-tus metus. Skirtingai nuo ankstesnio įrašo, šis yra tiesiog pastebėjimas o ne verslo planas.
Normaliais laikais, žmonės turi gana aiškią nuomonę, ką pirks atėję į parduotuvę – ilgainiui jie išsirenka (maisto) produktus pagal jiems priimtiną kainos ir kokybės lygį, išbando kelių pavadinimų/gamintojų produkciją ir apsistojo ties kuo nors. Priklausomai nuo konkretaus individo atkaklumo, vieną produktą galima prikti kelias savaites, mėnesius, o su pertraukomis ir metus. To siekia visi gamintojai – prisirišti klientą ir tokiu būdu turėti nuspėjamus ir lengvai planuojamus pardavimus.
Bet dabar krizė. Jei anksčiau visi produkto požymiai (išvaizda, savybės/skonis, legenda, kaina) buvo svarbūs, tai dabar kainai suteikiama daug daugiau “garbės”.
Tai keičia pirkėjų elgesį prie lentynų – jie ieško pigiausio, o paskui jį lygina su antru-pigiausiu ir dažniausiai pasirenka vieną iš tų dviejų.
Tai keičia pardavėjų elgesį užpildant lentynas – jie performuoja siūlomą asortimentą, pirmenybę teikdami pigumui su “pakenčiama” kokybe, ir svarbiausia – AKCIJOMS.
AKCIJA
NUOLAIDA
IŠPARDAVIMAS
Jei 2009 metų apibendrinimuose gruodį nebus šių žodžių, žinosiu kad autorius niekam tikęs. Šiais laikais iš tikrųjų nebegali tikėtis ką nors parduoti, jei nedarai tam produktui ypatingų nuolaidų.
Tai keičia, o tiksliau griauna statistiką – akcijos neįtraukiamos į infliacijos ir kitus skaičiavimus, nors prekės parduotos “akcijinėmis” kainomis manau sudaro BENT pusę visos apyvartos šiuo metu, priklausomai nuo konkrečios srities, žinoma.
Be to tai keičia gamintojų elgesį ir galimybes – gamintojai verčiasi per galvas stengdamiesi akcijos metu atkreipti dėmesį į savo produktus, kainas nuleisdami nebegalvodami apie jokią savikainą, taip užtikrindami vietą lentynoje savo gaminiams dar kuriam laikui, tikėdamiesi kad akcijai pasibaigus konkurentai nesugebės atimti VISŲ klientų.
Tai reiškia, kad normalaus, su prekės ženklu, jo verte ir legenda susijusio marketingo kaip ir nelieka, nelieka darbo visai verslo sričiai, nes produkto legenda nebe taip svarbu.
Tai plačiai atverti vartai “privačioms etiketėms” – prekėms su pačių prekybos tinklų atributika, “tas pats, tik pigiau” požiūriui. Tokiu atveju gamintojas tampa visiškai nesvarbus: prekyba pvz. “Rimi” aliejumi nenutrūks nei dienai, jei užsidarys kad ir visos aliejaus gamyklos Europoje (šiuo metu jis pilstomas Estijoje).
Ir visa TAI aš parašiau tik tam, kad pats (ir kiti, kas skaitys) galėtų įsivaizduoti, koks mielas ir lengvas uždavinys laukia visų ekonomistų ir planuotojų fast-moving-consumer-goods gamyklose, piešiant biudžetą ateinantiems metams. Best of luck,
;-)
Posts
'Be to tai keičia gamintojų elgesį ir galimybes – gamintojai verčiasi per galvas stengdamiesi akcijos metu atkreipti dėmesį į savo produktus, kainas nuleisdami nebegalvodami apie jokią savikainą, taip užtikrindami vietą lentynoje savo gaminiams dar kuriam laikui, tikėdamiesi kad akcijai pasibaigus konkurentai nesugebės atimti VISŲ klientų.'-
ReplyDeleteSitoj vietoj butu labai idomu pasinagrineti kainodara per standartiniu mikro/makro teoriju prizme. Tarkime, sviesto rinka is esmes gali buti apibreziama kaip nestipriai isreiksta monopolistic arba perfect competition su tam tikrais nuokrypiais; pagal ekonomine teorija (marginal cost, marginal benefit blah blah) gamintojas trumpuoju laikotarpiu tol renkasi gaminti preke, kol jos kaina dengia average variable cost, o ilguoju laikotarpiu - kol economic profit yra bent jau 0. Praeis dar pora menesiu, ir turesime jau 'ilgaji' krizes laikotarpi - nenori pieno industrijos panagrinet, o rezultatu viesajai auditorijai pristatyt?;)
Užkliudant ekonominį pelningumą galima labai toli nueiti, bet kitas klausimas - kiek iš to gali būti skelbiama viešai... ;)
ReplyDeleteŠiaip ar taip, jau senokai daromi periodiniai skaičiavimai, ar ant vieno ar kito padalinio kabinti spyną (kaip kad apsisprendė BMS), ar dar judėti (kryptis neaiški).