Tylų karštą vidurdienį kur nors nuošaliai - saulė kaitina ir atrodo kad temperatūra kyla be galo. Aplinkui jokio garso. Iš pradžių mintys blaškosi, bandai kažko griebtis, kažkur skubėti. Paskui pamatai bėgančią skruzdėlytę, ir sustingus stebi ją.
Mintys pasitraukia ir netrukdo. Po kiek laiko pajunti prakaitą, kuris irgi nori nuo tavęs pasitraukti: šlapia kakta, nugara, pečiai. Užverti galvą į dangų. Mėlyną. Debesėliai plaukia į šiaurę. Lėtai, ryžtingai. Šiluma išvaro paskutinius šalčio šiurpuliukus iš kūno. Žinai, kad tai neilgam. Žinai, kad vasara baigsis.
Bet yra kažkokia natūralios gamtos energija, kurios galima per vasarą prigerti tiek, kad paskui net žmonės aplink atrodo geresni, o darbai lengvesni. Įkvepi teisingo oro ir raumenys patys nori kuo nors užsiimti, tegul tiesiog pabėgioti po pievą ir šokti žemyn galva į artimiausią ežerą. :))
Posts
0 comments:
Post a Comment