Ar įmanoma išvengti konflikto?

– UWC konkurso I etapo užduotis.

Ar įmanoma išvengti konflikto? Su tokiu klausimu, manau, susiduriame kiekvienas. Tačiau kokį randame atsakymą? Aš norėčiau į klausimą atsakyti klausimu: o ar reikia vengti konflikto? Ir apskritai, kaip mes suprantame „konfliktą“?

...KONFLIKTAS – tai priešingų interesų ar jų reiškėjų susidūrimas, susikirtimas... tokią reikšmę pateikia dabartinės lietuvių kalbos žodynas.

Tik ar reikalingas mums apibrėžimas? Juk daugelis iš mūsų susiduriame su vienokiu ar kitokiu konfliktu kiekvieną dieną, ir tikrai ne apibrėžimas tuomet mus domina labiausiai. Daug svarbiau – kuo gi baigsis konfliktas, kokios bus jo pasekmės mūsų gyvenimui? Aš norėčiau išskirti tris konfliktų grupes, pagal jų baigtį: kartai konfliktai baigiasi mūsų naudai, kartais – mūsų oponentų, o kartais – nei viena pusė nepasiekia ryškios persvaros. Tokie konfliktai yra patys beprasmiškiausi, ir jų tikrai turėtume vengti, nes tokiais atvejais paprastai abiejų pusių nuomonėse esama tiesos, ir paneigti oponento argumentus nepaneigiant savųjų tampa neįmanoma.

O kaip kitos konfliktų grupės? Nejaugi reikia vengti konflikto tik tuomet, kai žinome tikrai nepasieksią pergalės? Ne visai taip. Mano nuomone, konfliktai, kuriuose viena pusė turi aiškią persvarą, yra beprasmiai, tačiau aš nenoriu pasakyti, kad įmanoma apsieiti be jų. Tokie įvykiai priverčia mus analizuoti savo oponentų argumentus, gilintis į priežastis, lėmusias jų pergalę. O tai gali būti labai naudinga ateityje, kuomet teks įrodinėti savo nuomonę, pavyzdžiui, bešališkiems stebėtojams. Svarbiausia, susidūrus su nenugalima kliūtimi, nenuleisti rankų, o ieškoti būdų tai kliūčiai įveikti ar bent apeiti ją.

Štai čia galime „pritaikyti“ antrąją žodžio KONFLIKTAS reikšmę: „veiksmą plėtojanti priešingybių kova“. Taigi konfliktas gali reikšti ne vien kovą, kurioje tikriausiai kažkam teks nugalėti, o kažkam – pralaimėti, bet ir paskatą „plėtoti veiksmą“, arba paprasčiau – veikti.

Norėčiau pažvelgti į konfliktus plačiau: kuomet jie kyla ne tarp pavienių asmenų, o tarp žmonių grupių, bendruomenių, ar net tautų. Užtenka menko preteksto, ir tokie konfliktai gali „įsiliepsnoti“ – peraugti į ginkluotus susirėmimus, ar net karą. Šiuo metu turbūt populiariausias ir visiems žinomas pavyzdys – Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Jis tęsiasi jau kelis dešimtmečius ar net šimtmečius, ir nepanašu, kad kuri nors pusė sutiktų pripažinti priešininkų pergalę ar bent spręsti ginčą derybų keliu. Manau, tai vienas konfliktų, kuomet vienos pusės pergalė neįmanoma: teritorija dėl kurios jie kariauja yra gimtoji ir žydams, ir palestiniečiams. Vienintelis šio konflikto sprendimo būdas, mano manymu, yra derybos: šalys turėtų susitarti dėl įtakos sferų regione ir nekurstyti agresijos. Tačiau tai įmanoma tik abipusių pastangų dėka, o ilgametė nesantaika trukdo priešininkams net pripažinti kitą pusę ir derėtis su ja.

Pažvelkime arčiau, į savo šalį, savo miestą, savo gatvę. Juk ir čia netrūksta konfliktų, ir čia galime rasti kovos pavyzdžių: kartais atviros ir viešos (du vaikai smėlio dėžėje nepasidalija vienos mašinėlės), kartais vykstančios „uždarame“ šeimos rate (vyresnis brolis neduoda jaunesnei sesutei šokolado), o kartais – pačiame žmoguje (sėdžiu ir mąstau: žaisti kompiuterinį žaidimą, ar rašyti rašinį). Taip, čia pateikti pavyzdžiai labai kasdieniški, buitiniai, ir aš tikrai nenoriu nuvertinti vadinamojo „Artimųjų rytų“ konflikto, lygindamas su pastaraisiais, tačiau ir jie yra svarbūs dalyvaujantiems asmenims, visuomenei. Juk teisingai yra sakoma: „šeima – visuomenės ląstelė“, o pagrindinė šeimos dalis – vaikai.

Taigi, ar įmanoma išvengti konflikto? Nemanau. Nemanau, kad reikėtų jo vengti, juk konfliktas – tai ne vien kova ar smurtas, tai pretekstas mąstyti, pretekstas ieškoti kompromiso, ieškoti abipusės naudos. Šiuo rašiniu aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad konfliktų atsiradimą reikia skatinti. Pirmiausia turėtume ieškoti sprendimų jau iškilusiems konfliktams. Žinoma, neretai tai yra sudėtingiau, nei vien paspausti savo oponentui ranką, tačiau toks gestas būtų puiki pradžia ir dviems pypliams smėlio dėžėje, ir dviejų išdidžių tautų lyderiams Artimuosiuose rytuose.

2002 m. vasario 17 d.

Septyni su puse metų… Per tą laiką aš paaugau, pamačiau pasaulį iš įvairesnių pusių, bet šitas tekstas man vis dar patinka ;]