WOW savaitė

Prieš savaitę susiinstaliavau į savo kompą virtualų pasaulį. World of Warcraft.

O vakar, maždaug 4 ryto iš jo grįžau. :)

Per tą laiką spėjau apibėgioti tik kokią septintąją to pasaulio dalį, pabendrauti su keliais jo gyventojais (NPC) ir lankytojais... Ir turiu pasakyti, kad šį bei tą supratau. Ne, ne apie žaidimą - jis iš tikrųjų gan paprastas, reikia tik nepatingėti pasiskaityti manual'ą. Supratau, kodėl tiek žmonių lankosi ar net gyvena WoW. Supratau, kodėl neturi šansų Second Life.Supratau, kodėl aš ten kol kas buvau tik turistas. Ir dar supratau šį bei tą apie laisvalaikio praleidimo būdus ateityje. Bet apie viską iš eilės. :)

Aš nemoku žaisti kompiuterinių žaidimų "po truputį". Panašiai kaip kiti žmonės mėgiamos muzikos klausosi kartodami tą pačią dainą / kompaktą daug daug kartų, taip aš sulendu visas į vieno ar kito žaidimo siūlomą virtualią realybę. Never mind, ar tai Vista šachmatai, ar tai Age of Empires 2, ar tai WoW.

Warcraft 2, kartu su Quake, žinoma buvo pirmieji žaidimai su kuriais susidūriau sąmoningame savo gyvenime. Nuo tada Blizzard minėdavau tik geru žodžiu.Atsiradus Warcraft 3, barake per savaitgalį prie jo praleidau gal ir 30 valandų... kol perėjau visą storyline. O internete žaisti tada neturėjau nei galimybių, nei polinkio. Prieš savaitę, kai toks polinkis atsirado, išsikrausčiau į WoW.

Pirmiausia, radau pasikeitusią žaidimo rūšį - vietoj Real Time Strategy tapo Massively Multiplayer Online Role-Playing Game. Tada supratau, kad manual'ą skaityti reikia. Bet toliau buvo labai gerai: pasaulis gražus, herojus suasmenintas, vardas išrinktas, į duodamas komandas reaguoja.

Taigi nieko baisaus, atmetimo reakcijos nėra. Pagrindinis džiaugsmas (man) - iš dviejų dalių. Iš vienos pusės - pasaulis pakankamai realus, gražus, baisus, detalus ir visoks kitoks, kad į jį įsitrauktum. Čia ne tik quest'ai, čia ir amatai, ir aukcionas, ir chat'as ir "tikras" e-paštas kai turi nueiti į paštą kad išsiųstum / gautum laišką. Kai ramiai eini per mišką ir ant tavęs užšoka Matriarch Nightsaber, adrenalino būna ne ką mažiau nei tikroje gatvėje kai priešpriešiais kokia nors močiutė daro kairį posūkį...

Iš kitos pusės - WoW'e gyventi paprasta ir lengva: nereikia į tualetą, nereikia miego, žaizdos gyja pačios ir t.t. Mirtis erzina tik jei kartojasi dažniau nei kas 15 minučių. Kas gi nenorėtų gyventi tokiame pasaulyje? Štai jau 11 milijonų ir yra apsilankę. Tiesa, nemanau kad visi jie nuolatiniai - daug tokių turistų kaip aš.

Nelikau gyventi ir WoW. Nes pirmiausia dabar ne ateitis, ir Pirmasis Gyvenimas visgi yra svarbiausias ir vienintelis tikrai reikšmingas: šeima pirmoj vietoj (ten kur užauginti sūnų), gyvenimo pilnatvė antroj (ten kur pastatyti namą, prie jo pasodinti medį ir po juo susėsti su draugais). Be to, už visa tai reikia atidirbti. Ir anaip tol ne visada dirbti gaunasi tai, ką geriausiai sugebam ar labiausiai mėgstam. Kaip tik šitoj vietoj virtualus gyvenimas ir pasirodo gražiausiomis spalvomis: vaikštant po WoW galima rasti ir „priimti“ begalę quest‘ų, bet galima vienu piršto judesiu juos ir mesti („abandon quest). Ir niekaip nenukentėsi, tiesiog bėgsi toliau ir darysi kitus gerus (blogus) darbus.

Dabar apie Second life. Kai Omnitel pasiskelbė kad "atidaro atstovybę" tenai, nuėjau pažiūrėti. Nu jo, ten gali pasodinti medį, ir sėdėti šalia, kad galėtum kasdien palaistyti. Bet tai kad aš net gyvas papūgas virtuvėj laistyti pamirštu... Ištvėriau dvi valandas, paskui neberadau ką veikti (panaši savijauta kaip 5 klasėj atėjus į diskoteką - su bičais gi nešoksi rateliu, o į mergas pakanka pažiūrėt iš tolo, vis tiek neaišku ką su jom daryt).

Žinoma, yra žmonių, kurie vaikšto į diskotekas ar naktinius klubus. Bet ar kas nors ten gyvena? Nemanau. Nenoriu pasakyti, kad WoW jau yra tas Antras Pasaulis, į kurį kraustysimės visi. Dar toli gražu. Bet ateityje aš esu įsitikinęs, kad mes susikursime matricą sau patys. Kažką panašaus į Mouser‘io simuliacijas – su ginklų spintomis kai to reikia, su raktų dirbtuvėmis, kai jos minimos Quest‘uose ir t.t. Ten bus daug paprasčiau ir geriau gyventi, o mūsų fizinio kūno poreikiais tegu rūpinasi kas nors kitas, kam gi mums tas vargas!

Įsivaizduoju, kad ateityje žmonės galės pasiūlyti tik du naudingus dalykus – taisyklėmis neapribotų smegenų veiklos vaisius (meną, kūrybą – tai kas paremta išradingumu, bet ko neatliks ir atsitiktinių skaičių generatorius) bei jausminius / emocinius dalykus, kuriems dabar pavyzdžio nesugalvoju, bet tai būtų psichologijos-ekstrasensorikos-religijos mikstūra, kiekvienam pagal poreikius žinoma. Fizinę dalį nurašau, nes visgi netikiu kad žmogaus kūno energetinis efektyvumas ko nors vertas (pagarba Zuoko įžvalgai).

O gal bus ir tęsinys... ;)