Žiūrėjau pro langą šiandien

Pirmiausia - pilka. Viskas pilka vėlyvą rudenį. Arba dar būna juoda. Tamsu. Šalta. Nelinksma. Nors čia jau kaip kada :) Vaizdai plaukia pro šalį - kartais linksmesni, kartais liūdnesni. Rutina. Kaip tai atrodo iš šalies? Kaip tai atrodo stebintiems "iš aukščiau"? Nesvarbu, ar tiesiog visa galva aukštesniems, ar su sparnais, ar su lėkštėmis, ar tiesiog iš mėnulio iškritusiems. Kas būtų, jei susimąstytum apie viską aplinkui, įskaitant ir save, bet bandytum vertinti iš perspektyvos? Geros perspektyvos, gal net pasiremiant Cheval Blanc 1947?

Šiandieninis mano įrašas subrendo pietaujant, kai išgėręs arbatos ir laukdamas to, kas Varėnos kavinėje "Šaka" laikoma Korleonės pica apsidairiau aplink. Žvilgsnis užkliuvo už pažįstamo, buvusio kolegos. Sėdėjo jis vienas, kaip paprastai, tolimajame kavinės kampe, susukęs savo nemenką stotą artyn link dubenėlio su sriuba. Ir taip liūdna pasidarė - žmogus, vos ne tiesiogine žodžių prasme šildantis visą Varėnos rajoną, yra priverstas pietauti su paltu; žmogus, nors ir praplikęs bet tačiau dar nepraradęs padorios ir sveikos išvaizdos, pietauja vienas, kavinėje - akivaizdus ženklas, kad neturi kas jam pagamintų pietus. Tiesa, būdamas grynakraujis lietuvis aš nenusiminiau dėl artimo godų per daug - gal jam gerai kaip yra, negi čia prikaišiosi žmogui ką nors. Bet kartais jis pakelia galvą nuo savo duonos ir dubens, įsmeigia akis į tolį. Laukia. Ko - čia jau kaip kam atrodo. Galbūt grįžimo į darbą, galbūt į namus prie televizoriaus, o gal kasvakarinių maudynių Varėnos Jūroje, visko gali būti. Bet tada pažiūrėjau priešais save, tiesiog pro langą.

Lauke šviesu, nelyja, nesninga, vėjas per daug nepučia. Tiesiog pilka. Galbūt tik pasirodė, bet aplinkui jutau laukimo nuotaiką. Tuo momentu ji tarsi materializavosi priešais mane ir tučtuojau dingo. Tiesa, realybėje ji buvo panaši į senuką su ilga balta barzda, apie lūpas parudavusia nuo puikiųjų rusiškų cigarečių be filtro, su mėlyna šimtasiūle, maXimos maišeliu ir gan padoriu juodos blizgios odos rankinuku auksuotais metaliukais: nesunku, manau, įsivaizduoti - juk tai vienos seniausių pasaulyje profesijų atstovas - "bedarbis". Jis kaip tik tuo metu sustojo pasižiūrėti pro langą į kavinės vidų. Taigi ir į mane pasižiūrėjo, ir luktelėjo norėdamas įsitikinti, ar aš jau "nusileidau ant žemės".

Žinoma, nežinau ar jam kilo nors kiek panaši mintis į manąją, bet svarbu kad kilo man - štai, sėdžiu ir aš vienas - tiesa, mano pilvą šildo arbata, o mano širdį žinojimas, kad aš nesu vienišas, ir kad ta vienuma, kuri kartais prisėda kartu papietauti, tik padeda suvokti ir šiaip nuostabų gyvenimo skonį. Aš juk irgi laukiu. Šiandien laukiu kol grįšiu namo, kur jaučiuosi kaip savame, atskirame ir labai gerame pasaulyje. Ilgame bėgime laukiu, kol galėsiu savo pasaulį tobulinti. Kaip kad man dabar atrodo, tikslų gyvenime reikia turėti - jie tarsi dirbtiniai akmenys dirbtinėse uolose, į kurias lipa tikri žmonės, patiriantys tikrą malonumą vien iš lipimo aukštyn - o ką jau kalbėti apie (beveik) laisvą kritimą paskui žemyn, kai žinai kad tave saugo draugas?!

Net jei ir lūžta kada koks nagas lipant, visi mes vienaip ar kitaip kabinamės į dirbtinius akmenis ant dirbtinių uolų kaip išmanome, visi laukiame to, kas mums atrodo geriausia ir verčiausia laukimo. Juk mes panašūs. Juk visi gimstame vienodi, visų mūsų kantriai laukia mirtis (tiesa, mes darome viską, kad tik atrastume jos kantrybės ribas), ir nors gyvenime mūsų keliai skiriasi, bet laukimas visada toks pat. Mes įbedame žvilgsnį į tolį ir bandome pragręžti ten skylę, pamatyti kažką, nors akys tuo metu ir nefiksuoja vaizdo (kam dar nepasakojau apie "troleibusinį žvilgsnį?"). Mes laukiame šio-to daugiau nei paprastas vaizdas... Laukiame perspektyvos, kuri kiekvienam iš mūsų geriausiai derėtų su Cheval Blanc 1947 (**įrašyti atitikmenį teks patiems**).

Na o aš tai sulaukiau savosios Korleonės. Toli gražu ne perspektyva, bet šiam kartui tiks.

Atia!

P.s. ačiū už klaidų taisymą! :)