Saturday, December 31, 2011

Tik tik, kukū*

Nuostabus kadras, ar ne? Na ne, bet jį pasirinkau, naujametiniam sveikinumui ne be reikalo.

Tai ryto aušra man pakeliui į darbą. Ir šis palinkėjimas bus su tuo susijęs:
Niekada nenustokite tiksėti, ir visada žinokite, o jei dar nežinote, tai linkiu šiemet sužinoti, kas padeda tiksėti būtent kiekvienam iš jūsų asmeniškai.

Man tai padeda gražūs vaizdai, ir ypač aušra. Kaip yra sakiusi mano močiutė, aušra iš tiesų gražesnė už saulėlydį, nes ji pranašauja pradžią. Ji atneša šilumą ir šviesą, kuri reikalinga ne vien tam kad gerai matytume savo artimuosius, bet ir tam, kad gerai jaustumėmės.
Dar man padeda čia pavaizduotas mėnulis - todėl, kad Mano Dukra jį vadina Mėliūnu. Ir tai labai svarbu.

* Man visada buvo įdomu, kaip gi laikrodis nesutrinka nuo tos gegutės - juk ji užgožia tokį svarbų tik-tik. Bet šiandien skaitytas straipsnis iš dalies atsako į šį klausimą - jis iš tikrųjų sutrinka!

Gerų 2012 visiems, ir pasistenkite patys, kad jie būtų prasmingi!

Monday, September 26, 2011

Pensija

Prieš kelias dienas pasitikrinau skaičių metų, kurio sulaukus man turėtų būti leista išeiti į pensiją:
http://www.sodra.lt/amziaus_skaiciuokle

Bet aš to niekaip negaliu priimti už gryną pinigą - greičiau kaip praktinį pokštą, kurio "suprograminimas" dar ir pinigų iš mano sumokėtų mokesčių suvalgė.

O ką jei išvesim SoDrą iš dėžės, taip sakant?

Mano pasiūlymas:
Sutrumpinam žmonėms darbo savaitę iki 30 gryno darbo valandų, bet tokį visuotinį skaičiuką kaip "pensijinis amžius" panaikinam.

O pasiūlymą, aišku, turi sekti ir platesnis komentaras. Žmogus bus išlaikomas valstybės tik tada, kai bus gydytojų komisijos pripažintas netinkamas jokiam darbui (praplečiam dabartinę invalidumo sąvoką). Žinoma, žmogus turi visas teises nebedirbti ir anksčiau, jei prikaupė santaupų, ar jei jį išlaiko artimieji.
Bet pagrindinė mintis tai darbo savaitės trumpinimas. Žmonės turi dirbti ir atiduoti daug energijos darbui, už kurį mokami pinigai. Bet dabartiniai rėmai manau darosi per ankšti: kas nori - šūdmaliauja, kas nenori - dirba nelegalius ir neapmokamus viršvalandžius. Manau, žmonėms nereikia riboti jų darbo ritmų ir pomėgių, juk šiais laikais vis daugiau biurinių darbuotojų nebėra privaloma tvarka pririšti nei prie darbo vietos, nei prie laiko - tiesiog tokia jau nusistovėjusi santvarka: aštuntą visi pradeda, penktą baigia biurokratai, tarp penkių ir šešių privačių įmonių darbuotojai, ir truputį po septynių - jų vadovai ir auditoriai. :)

February 18, 2003
Catbert on overtime

Taigi, trisdešimt valandų savaitė būtų kaip gairės, labiau nei reikalavimas. Darbuotojas už tokį standartinį darbą gautų atlyginimą ir turėtų pakankamai laiko pasidžiaugti savo gyvenimu "kol jaunas". Galėtų dirbti trumpesnėm dienom, o galėtų - normaliom dienom, bet ne kasdien. Kaip šalutinis poveikis - dar ir spūstys gatvėse sumažėtų!
O tie, kuriems darbas teikia tą tikrąjį džiaugsmą turėtų būti nevaržomi dirbti dviem etatais (bet ir su dviguba oficialia alga) ar net dar ilgiau. Ką nuo ko gi saugo valstybė, to neleisdama? Manau, tiesiog norintys užsidirbti randa kaip apeiti oficialius darbo inspekcijos reikalavimus ir tiek žinių.

Čia tik idėja, atėjusi pas mane šiandien, taigi dar nenupoliruota ir neišblizginta. Bet esmė, manau, visiems aiški, belieka prieš puolant ją įgyvendinti įtikinti pakankamą dalį rinkėjų, kad pensijos jie vis tiek negaus...

Aš tuo jau šiandien įsitikinęs, jei ką.

Monday, May 23, 2011

Mintys apie optimizmą


Turėjau nelaimingą atsitikimą neseniai... Bet nuo durnumo vaistų po to nei vienoj vaistinėj taip ir neradau. Gal nesuprato manęs vietinės vaistininkės su auskarais nosyse...
Bet užtai sugalvojau temą moksliniam tyrimui, kurią manau net įmanoma būtų įrodyti statistiškai, pajungus eilinę studentų grupę prie smegenų elektromagnetinių bangų skaitytuvų.
Nulinė hipotezė: vidutiniškai, žmonės kuriuos aplinkiniai laiko optimistais, geriau įsimena įvykius/informaciją kuri siejasi su teigiamomis emocijomis, o pesimistai – geriau įsimena tada, kai informacija susijusi su neigiamais išgyvenimais.
Kadangi aš ne mokslininkas, tai praleidžiu visą nuobodų įrodinėjimo ir pakartotinų tyrimų vargą ir einu tiesiai prie moralo – aš (manau esąs) optimistas, ir todėl kai man atsitinka kažkas blogo, aš to neįsidėmiu, ir ilgalaikėje atmintyje pametu „savo klaidas“ iš kurių reikia mokytis.
Iš vienos pusės, taip gyventi daug maloniau, nes tave lydi tik geri prisiminimai, teigiami įspūdžiai ir apskritai all‘s well. Bet iš kitos pusės, durnų klaidų nekartojimas tikrai didina gyvenimo kokybę. ;)
Bet tada netoli iki viskuo nepatenkinto pesimisto. Ar ne?

Friday, January 7, 2011

Tvarka bus

Atsakymas į p.Burgio rašinį “Tai – ne apie R.Paksą, tai apie mus…”.
Manau tvarka viešojoje (politinėje) sistemoje galima tik tada, jei pagautus už rankos sodintų į kalėjimą be jokių papeikimų ir lygtinių sprendimų. O jei mes tiesiog pasakome, kad žmogus kaip prezidentas nelabai, bet ir toliau gali gyventi dirbti ir reikalus sukti tarp visų dorų piliečių, tai negalime tikėtis kad jis nenorės visiems tiems piliečiams skirtų teisių. Dabar aišku, kad Paksas, kaip politinė asmenybė, yra gyvas.
Taip galvoja ir dalis Kelmės, Pabradės, ir Pagėgių gyventojų, ypač mažiau išsilavinusių ir laiką leidžiančių ne prie B.B. blogo, o prie LNK pramoginių laidų.
(nemalk.lt)
Taip kad seime Paksas bus, klausimas tik - Lietuvos nacionaliniame, ar Europarlamente.
Keliu hipotezę, kad Lietuvai nacionalinis seimas nereikalingas, lygiai kaip nereikalingos ir apskritys - įstatymams į Lietuvių kalbą versti jau dirba gerų vertėjų komanda, gyvenanti kažkur oro uostų laukiamuosiuose tarp Strasbūro ir Briuselio. Lietuva kaip politinis vienetas manau gali ir pranykti, niekas išskyrus Garbiuosius 141 gražuolį dėl to nenukentės. Lietuva kaip administracinis vienetas su vykdomaja ir teismine valdžia likti turi - taip sakant vietininkai bendros tvarkos.
Dėl kultūrinės įvairovės ir kitų reikalų administraciniam valdymui paliekam ministerijas, kurios vykdo viešojo sektoriaus veiklą, skirsto asignavimus ir suteikia stabilias darbo vietas su gerais atlyginimais ir karjeros galimybes vienoje didžiausių pasaulio organizacijų (Europos Sąjungos vykdomasis biurokratinis aparatas). Manau taip suformulavus kvietimą, darbo ieškoti ateitų labai naudingas jaunų ir teisingai galvojančių žmonių būrys.
Jei kam kilo mintis paprieštarauti apie tokį Tėvynės Lietuvos atidavimą “lengva ranka” dar vienai Sąjungai, siūlau įsivaizduoti save dabar kaip partizaną miškuose, staiga užpuolus Lukašenkai: ką ginti norėtum? Puikiuosius seimo narius? Savivaldybių tarnautojus? Sienų milimetrus žemėlapyje? Aš tai ginti noriu kalbą, vėliavą ir himną, tautosaką, teisę į žodžio laisvę ir visuomenės nuomonės formuojamus valdžios sprendimus. Gal dar kažką, bet tikrai ne R.P. ir jo kėdę - ar ji būtų seime, ar kur kitur.
Grįžtant prie pradinės temos - mes galim paklausyti tarptautinio teismo, ir sąžiningai vykdyti jo rekomendacijas. Nuo to mes netampame blogesniais Lietuviais. Mes tampame blogais lietuviais, kai užsimerkiame prieš korumpuotus valdininkus ir žaidžiame pagal nusistovėjusias taisykles. Pakeiskime taisykles {ne, to netgi nereikia} laikykimės tų taisyklių, kurias deklaruojame garsiai, bauskime nukrypusius į šalį, ir, svarbiausia, nebijokime garsiai prabilti apie tai, ką jau padarėme, kad Lietuvoje žolė būtų žalesnė, nei už tvoros (Sveikinu, p.Burgi).